Savo gastronomijos tradicijose Baltijos Lietuva turi daug bendro su kaimynais. Įprastame jo restoranų meniu galite rasti patiekalų, panašių į baltarusių, latvių, ukrainiečių ir rusų, taip pat pastebėti tam tikrą tapatumą su Skandinavijos šalių virtuvės technika. Visa tai lėmė aktyvus Lietuvos vaidmuo tarptautinėje arenoje visais laikais: šalis visada siekė užmegzti glaudžius istorinius ir kultūrinius ryšius su kaimynais.
Respublikos kulinarinės tradicijos vystėsi per daugelį amžių, o viduramžiais Lietuvoje pažodžiui suklestėjo aristokratiška gastronomijos tendencija. Lietuvos kunigaikštystė netgi veikė kaip kulinarinės mados tendencijų kūrėja tarptautiniu lygiu. Iki XVIII amžiaus vidurio išskirtines aristokratiškas tendencijas išstūmė tvirtos valstiečių tradicijos, tačiau tų pačių „aukštosios virtuvės“skanėstų receptai išliko.
Turistams, besidomintiems, ką paragauti restorane ar kavinėje Lietuvoje, patariama rinktis paprastą, daug istorinių perversmų ir revoliucijų išgyvenusį patiekalą. Ji ir toliau sudaro lietuvių gastronomijos tradicijų pagrindą, teisingai pakeltą į nacionalinio lobio rangą.
Lietuvos virėjai ir namų šeimininkės mieliau gamina maistą iš paprastų, bet vertingų natūralių ingredientų. Jie dažnai renkasi kiaulieną ir ėrieną iš mėsos, bulvės, kopūstai, burokėliai ir žalumynai yra populiarūs tarp daržovių. Pieno produktai yra labai gerbiami, o ant lietuvių stalų visada yra grietinės ir varškės. Pirmiesiems patiekalams vasarą atstovauja šalti barščiai, o žiemą - turtingos sriubos ant mėsos sultinio. Duona Lietuvoje vis dar yra visa ko galva, o vietinės tamsios miltų su kmynais veislės yra gerai žinomos net už šalies ribų. Prie stalo patiekiami gėrimai taip pat yra tradiciniai - gira, tamsus stiprus alus, likeriai, o iš stiprių - degtinė. Lietuvių nacionalinių patiekalų ruošimo technologijos dažniausiai yra skrudinimas, troškinimas orkaitėje ir rūkymas.
10 geriausių lietuviškų patiekalų
Cepelinai
Panašių patiekalų galima rasti daugelio kitų bulvių auginimo tautų virtuvėse. Lietuvoje jie vadinami „digkukuliais“, nors plačioji visuomenė geriau žinoma kaip „cepelinai“. Taip bulvių koldūnai buvo pravardžiuojami Pirmajame pasauliniame kare, kai Lietuvą okupavo vokiečiai ir „Zeppelin“prekės ženklo dirižabliai visą laiką skrido per jos teritoriją į fronto liniją.
„Cepelinai“gaminami iš tarkuotų bulvių (dažniausiai žalių, kartais sumaišytų su virtomis). Į bulvių pagrindo vidų dedamas įdaras: dažniausiai iš maltos mėsos, tačiau yra ir variantų su varške. Prie didžiulių koldūnų kaip padažas pridedama šviežia naminė grietinė, ir įprasta visą šį turtą užpilti keptais lydytais kiaulienos taukais su spirgučiais.
Šiuolaikinių restoranų šefai „cepelinus“gali pabarstyti smulkiai supjaustytais krapais, tačiau tradicinis patiekimas vengia bet kokių malonumų - patiekalas dažniausiai būdavo ruošiamas žiemą, kai apie šviežias žoleles net nesvajoti buvo galima.
Zrazy
Ruošiant antrą pagal populiarumą karštą lietuviškos virtuvės patiekalą viskas vyksta visiškai priešingai: joje esanti mėsa tarnauja ne kaip įdaras, o kaip pagrindas, kuriame yra paslėptos daržovės, bulvės, kiaušiniai, javai ir net grybai. Pagal formą „zrazy“gali būti kotletai (kasdieninė versija) arba mėsos kepsnys, jei patiekalas buvo paruoštas šventiniam stalui.
„Zrazovo“lietuvių protėvis laiko italę Boną Sforzą, kuri XVI amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto I žmona ir iš savo istorinės tėvynės parsivežė daug kulinarinių receptų.
Šiuolaikiniuose Lietuvos restoranuose „zrazy“dažniausiai ruošiamas su grybais arba virtais kiaušiniais ir patiekiamas su žolelėmis, daržovių garnyrais ar salotomis po įvairiais padažais: nuo paprasto mėsos padažo iki sudėtingų uogų, pagamintų iš laukinių uogų - spanguolių ir bruknių.
Zemaichyu blynas
Kitos bulvių virimo variacijos pavadinimas parašytas be klaidų: taip atrodo transkripcija iš lietuvių kalbos. Bulvių blynai su mėsos įdaru gimė emaitijos regione ir įsišaknijo visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.
„Zemaychu blinay“tešla gaminama iš bulvių. Jis turi būti iš anksto virtas, be to, „uniformuotas“, ir šis niuansas yra pagrindinė lietuviškų blynų sėkmės paslaptis. Tiesą pasakius, jie labiau primena bulvių pyragus su svogūnais ir mėsa, tačiau dabar beprasmiška ginčytis su recepto autoriais. Zemaichyu geriau išbandyti bet kuriame lietuviškame restorane, kuriame siūlomi nacionalinės virtuvės patiekalai.
Blynai dažniausiai patiekiami su grietinės padažu su lydytais taukais su spirgučiais, su grietinės įdaru su ghee arba su grietinės-grybų padažu. Apskritai, jūsų lėkštėje tikrai bus grietinės, o likusią dalį galite pasirinkti savo nuožiūra iš restorano meniu.
Shalltibarshai sriuba
Klasikinis lietuviškas „khaltibarschay“(arba „chill“iš mūsų kaimynų Baltarusijoje) ruošiamas su marinuotais burokėliais. Kiekviena šeimininkė turi savo maisto gaminimo paslaptį, todėl nerasite dviejų vienodų „šalto gamintojų“. Restoranuose jie dažnai naudoja tik virtus burokėlius, ir vargu ar tai galima pavadinti žanro klasika. Būtent todėl, nusprendę Lietuvoje išbandyti specialią šaltą sriubą, paklauskite padavėjo, kaip buvo paruoštos daržovės „atšalimui“.
Sriubos pagrindas turėtų būti kefyras arba burokėlių marinatas arba sultinys, sumaišytas su pienu. Staigus tokio mišinio skonio efektas sušvelnėja pridėjus aromatinių šviežių daržovių ir aštrių žolelių - traškių agurkų, aromatinių krapų ir aštrių žalių svogūnų žiedų.
„Shaltibarschai“ypač sėkmingas, jei yra paruoštas dieną prieš tai, turi laiko užvirinti ir patiekiamas su gera porcija tirštos grietinės, ant atskiro patiekalo karštomis virtomis bulvėmis ir tamsia lietuviška duona, kepta su kmynais.
Sriuba duonoje
Tradicinė pirmojo kurso karštoji versija yra labai originali. Grybų sriubą Lietuvoje tikrai verta išbandyti, nes ji patiekiama duonoje!
Pats patiekalas ruošiamas iš miško grybų - dažniau voveraičių, todėl dažniausiai būna sezoninis - ruduo. Tačiau kitais metų laikais sriubos duonoje yra restoranų meniu, tačiau, pavyzdžiui, bus laikomi pievagrybiai ar austrių grybai. Be grybų, recepte yra bulvių, morkų ir svogūnų, taip pat miltų ir grietinėlės, kurių pagalba sriuba tampa tiršta ir turtinga. Lėkštė yra apvali duona, iš kurios išpjauta minkštimas. Patiekalas pagardinamas maltais juodaisiais pipirais ir krapais.
Dešra Skilandis
Firminiam dešros gaminiui „skilandis“suteiktas Europos Sąjungos prekės ženklas, garantuojantis gamybos tradiciją. Šis statusas įpareigoja gamintoją laikytis tam tikrų standartų, todėl paragauti skilandis galite bet kurioje viešojo maitinimo įstaigoje Lietuvoje - kokybė bus pati geriausia.
Jis gaminamas iš kiaulienos, supjaustytos šiurkščiavilnių akių mėsmale. Į masę dedami lašinių gabaliukai, druska, kalendra ir juodieji pipirai, o džiovinimui faršas dedamas į natūralų lukštą - kiaulės skrandį. Džiovinimo procesas trunka apie dvi savaites, po to beveik baigtas „skilandis“ilgą laiką šaltai rūkomas.
Restoranuose lietuviška dešra patiekiama kaip šaltas užkandis, plonais griežinėliais ir kartu su ką tik iškepta duona, padažais ir šviežiomis daržovėmis. Antrasis būdas „skilandį“naudoti lietuviškoje kulinarijoje - išvirti su juo kopūstų sriubą ir barščius. Dešra pirmiesiems patiekalams suteikia nepakartojamo aromato ir skonio.
Dešra Vederai
Lietuviškai „buderay“reiškia „žarnos“. Už šio pavadinimo slypi šalyje labai populiarus užkandis - kraujinė dešra su grūdais. Anksčiau patiekalas buvo sezoninis, nes jam paruošti reikėjo kiaulių kraujo, o galvijai buvo skerdžiami tik žiemą. Dabar „buderay“galima užsisakyti Lietuvos restoranuose bet kuriuo metų laiku.
Dešra ruošiama iš įvairių grūdų: grikiai, miežiai ir net ryžiai gali būti pagrindas. Kruopos paprastai verdamos iki pusės išvirimo ir sumaišomos su šviežiu krauju, kiaulienos lukštais ir pagardais. Tada žarnos užpildomos gauta mase ir gautos dešrelės kepamos orkaitėje ant kepimo skardos.„Vederai“patiekiamas su miltų ir prieskonių padažu arba grietine, sumaišyta su ghee ir kapotomis žolelėmis. Patiekalą geriausia valgyti karštą.
Kugelis
Bulvių troškinys „Kugelis“-sotaus ir kokybiško darbštaus lietuvio patiekalo pavyzdys. Jo pagrindas - virtos bulvės. Įdaras paprastai yra smulkinti svogūnai, kepti su nemaža kiaulinių taukų dalimi ir kietai virti kiaušiniai. Mišinys pagardinamas juodaisiais pipirais, mairūnu ir lauro lapais ir dedamas į formą tarp virtų bulvių sluoksnių. Tada patiekalas iškepamas ir patiekiamas su obuolių arba bruknių padažu.
Papildomai galite užsisakyti keptos kiaulienos, tačiau „kugelis“yra toks sotus ir savarankiškas maistas, kad mėsos ant jūsų stalo gali nepakakti. Paklauskite padavėjo porcijos grietinės - neretai jos akivaizdoje ypač ryškiai „atsiskleidžia“troškintuvo skonis.
Slapukai „Khvorost“
Mėgstamiausias Lietuvos vaikų skanėstas gavo savo pavadinimą dėl panašumo į nukritusias medžių šakas. Jis pagamintas iš kvietinių miltų, kiaušinių, sviesto ir pieno. Į tešlą pilamas romas arba konjakas, o ruošiniai kepami puode su verdančiu aliejumi. „Šepetį“paskirstykite ant indo popieriniu rankšluosčiu, kad jis sugertų riebalų perteklių, ir tada pabarstykite cukraus pudra. Restoranuose ir konditerijos parduotuvėse populiarūs lietuviški sausainiai patiekiami su kava ar kakava.
Šakoti pyragas
Lietuvių konditerių virėjų įgūdžių viršūnė pagrįstai laikoma „Shakotis“- pyragas, dažniausiai dalyvaujantis vestuvių vakarėliuose. Kasdieniniame gyvenime jo galite užsisakyti Vilniaus ir kitų miestų restoranuose, todėl nereikia laukti kvietimo į vestuves.
Šakotis gaminamas iš miltų ir didžiulio kiaušinių kiekio. Tešla pasirodo skysta ir kepama ant specialaus iešmo, vėl ir vėl merkiant į kiaušinių masę, kai sustingsta. Tekėdama žemyn tešla formuoja „šakeles“, o pyragas atrodo labai originaliai ir įspūdingai.
Lietuviai pasakoja legendą, kad Šakotis pagamintas atsitiktinai. Virėjas ant ugnies netyčia išpylė tešlą ant iešmo, o karalienė Barbara mėgo gautą saldų desertą. Vienaip ar kitaip, Šakotis dabar yra Lietuvos kulinarinis simbolis, o turistams siūloma jį išbandyti beveik visose kavinėse ir konditerijos parduotuvėse.
