Atrakcijos aprašymas
Karališkieji rūmai, Karališkieji rūmai, ne visada buvo karališki. Iš pradžių jis buvo vadinamas kardinolu, nes jį pastatė kardinolas Richelieu.
Didelis grožio ir komforto mėgėjas Richelieu sugebėjo pastatyti rūmus, daugeliu atžvilgių pranašesnius už netoliese esantį Luvrą. Galbūt karališkoji šeima šiek tiek pavydėjo tokio spindesio - bet kuriuo atveju Richelieu manė, kad gera palikti rūmus monarcho šeimai.
Po Liudviko XIII mirties būtent čia Luvrą paliko našlė Anna iš Austrijos su vaikais. Rūmai tampa karališkais. Štai Liudviko XIV, Saulės karaliaus, vaikystė. Subrendęs jis čia apsigyvens savo mėgstamą, Luizę de Lavaliere, tačiau ji bus priversta slėptis nuo Palais Royal per Fronde.
Tada Luisas padovanojo rūmus savo broliui - Pilypui Orleanui. Įpratęs prie prabangaus gyvenimo ir jam visada reikia pinigų, Filipas verslą padėjo komerciniu pagrindu. Priešais rūmus atsirado kavinės ir parduotuvės. Atsirado teatras, kuris vėliau virto „Comedie Francaise“. Tada net cirko palapinė. Kelerius metus kvartalas aplink „Palais Royal“tapo didžiuliu pramogų centru, įskaitant net viešnamį.
Tačiau būtent čia prasidėjo revoliucija, iš čia minia persikėlė pasiimti Bastilijos. Philippe'ui d'Orléansui buvo įvykdyta mirties bausmė, rūmai buvo nacionalizuoti, tačiau neilgam: prasidėjo restauracija, grįžo buvę savininkai, rūmai vėl spindi. Bet tai laikinas spindesys: vėl 1848 m. Revoliucija, „Palais-Royal“nuosmukis, o Paryžiaus komuna ją visiškai dega.
Rūmai buvo atkurti 1873 m. Nuo to laiko jame nuolat veikė Prancūzijos valstybės taryba, Konstitucinė taryba ir Kultūros ministerija.
Paskutinė „Palais Royal“rekonstrukcija buvo baigta 1986 m. Prie įėjimo į rūmų sodą atsirado vadinamosios Bureno kolonos - 260 įvairaus aukščio kolonų sekcijų, padengtų juodai baltu marmuru. Paryžiečiai ginčijosi dvejus metus, kol ėjo čia pastatyti tokią neįprastą instaliaciją. Todėl jie priprato prie šios idėjos ir dabar mano, kad Bureno kolonos yra viena iš Paryžiaus lankytinų vietų.
