Atrakcijos aprašymas
Žuvinto gamtos draustinis įkurtas 1946 metais pietinėje Lietuvos dalyje, būtent Alytaus regione. Jis visiškai dengia Žuvinto ežerą, todėl gavo šį pavadinimą. Rezervato plotas yra 5420 ha, iš kurių 1032 ha priklauso pačiam Žuvinto ežerui, 1211 ha - miškams, 2881 ha - pelkės, o 68 ha - pievoms. Yra žinoma, kad rezervo režimas anksčiau veikė šiame ežere, kuris prasidėjo 1937 m. Iki 1976 metų Zuvinto gamtos draustinis tapo Kauno zoologijos muziejaus filialu.
Pats Žuvinto ežeras turi neįprastų plaukiojančių salų, tačiau didžiąją jo apylinkių teritoriją dengia pelkės, atstovaujamos tiek aukštumų, tiek žemumų. Kitas didelis rezervato vandens telkinys yra Dovine upė, esanti Shushupe baseine.
Rezervato reljefą daugiausia vaizduoja lygumos, atskirtos ir žemos kalvos. Klimatas čia yra vidutinio sunkumo: liepos mėnesio vidutinė temperatūra siekia 16,5 ° C, o vidutinė sausio --5 ° C. Vidutinis metinis kritulių kiekis svyruoja nuo 600 iki 800 mm.
Žuvinto draustinyje oficialiai registruotos 473 augalų rūšys, iš kurių 105 rūšys - samanos ir dumbliai. Šiaurinėje draustinio dalyje yra Buktos miškas, kuris yra pelkėtas eglynas su raguoto, drebulės ir beržo priemaiša. Šioje srityje klesti nendrių krūmynai ir pievų augmenija, ir visa tai lemia zooplanktono zoobentoso klestėjimas: moliuskai, anelidai, laumžirgiai ir uodų lervos, izopodai, kurie yra turtingas maisto pagrindas daugybei žuvų. Jei atsižvelgsime į daugybę žuvų, verta paminėti, pavyzdžiui, lynus, lydekas, kuojas, rudašakius, karšius, niūrias, ešerius, sidabrinius karšius ir trišakius kailinius.
Draustinyje yra užregistruota apie 217 paukščių rūšių, įskaitant lizdus ir vandens paukščius: didžioji antis, gulbių nebylių kolonijos, švilpynė, krekingo ankštys, kuoduotosios antys ir raudongalvė antis. Ypatingas draustinio pasididžiavimas - gulbė nebylė. Dar 1937 metais šioje vietoje pirmą kartą apsigyveno gulbių pora, o tada Lietuvoje prasidėjo natūrali natūrali šių paukščių aklimatizacija.
Žuvinto draustinio žinduolių pasauliui atstovauja 29 rūšys, pavyzdžiui, stirnos, paprastieji šernai, europinis kiškis, paprastoji voverė, briedis, lapė, usūrinis šuo, juodasis kurtas, upinė ūdra, žvirblis ir kt. Reguliari medžioklė iš netoliese esančių vietovių riboja vilkų skaičių rezervate. Vienas po kito žiemą rezervate pasirodo vilkai, tačiau jie nepadaro didelės žalos vietinei faunai.
1947 metais į rezervatą buvo atvežti 8 upės bebrai, kurie anksčiau gyveno Voronežo draustinyje. Bebrai buvo paleisti prie Žuvinto ežero. Po kurio laiko dauguma bebrų dėl stipraus durpių susidarymo ir ežero pakrančių pelkėjimo paliko ežerą ir įsikūrė Dovinos ir Bambijos upėse. 1950–1951 m. Šiose upėse atsirado bebrų urvų ir namelių. Vėliau bebrai paliko ir šias vietas. Iki 1952 metų ežere liko tik vienas bebras, išgyvenęs iki 14 metų. 1974 metais šioje vietoje vėl pasirodė bebrai. Jie įkūrė savo prieglobstį Kiaulich ir Bambyan upių deltose, taip pat rytinėje ežero pakrantėje. Iki 1985 metų draustinio teritorijoje buvo suskaičiuota apie 20 trobelių.
1969 metais Dovinos upėje buvo rasta ondatų trobelių. Šie gyvūnai čia apsigyveno patys ir pradėjo plėsti savo buveinę, kuriai per kelerius metus padėjo šiltos žiemos. 1982 metais ežero srityje atsirado naujų Žuvinto draustinio gyventojų - amerikietiškų minkų, kurių trobesių skaičius iki 1985 metų pasiekė 15.
Draustinio natūralių kompleksų išsivystymą lemia ne tik natūralūs, bet ir antropogeniniai veiksniai. Natūralūs Žuvinto draustinio ekosistemų pokyčiai pasireiškia ne tik viso ežero apaugimu ir jo dumblėjimu, durpių kaupimu, aukštapelkių dalies padidėjimu, bet ir cheminių medžiagų patekimu į ekosistemą bei gretimų žemių arimas. Būtent šie veiksniai daro ežerų ekosistemas ypač priklausomas nuo išorės įtakos.
