Atrakcijos aprašymas
Vienas seniausių etnografinės statybos ansamblių, atsiradęs feodaliniu laikotarpiu Lietuvoje ir nešantis dvasinį ir materialų mūsų protėvių kūrybos paveldą, yra Stelmužskio bažnyčia ir varpinė. Šie eksponatai yra sakralinės medinės architektūros paminklai. Varpinė ir bažnyčia, išlikę Stelmužo dvaro teritorijoje nuo XVII a., Laikomi respublikinės reikšmės architektūros paminklais.
Šventojo Kryžiaus bažnyčia buvo pastatyta 1650 m. Tuo metu ji priklausė Lietuvos Ilukštės bažnyčios skyriui ir priklausė kelvistams. Anksčiau buvo manoma, kad Stelmužskos bažnyčią dvaro savininkai pastatė po to, kai buvo sugautas bėgantis baudžiauninkas. Paklaustas, kodėl pabėgo, jis, bijodamas savo šeimininkų, atsakė, kad pabėgo ne nuo žiauraus elgesio su šeimininkais, o nuo to, kad nėra galimybės eiti į bažnyčią ir atgailauti už savo nuodėmes. Tačiau iš tikrųjų Šventojo Kryžiaus bažnyčia (arba Viešpaties Kryžiaus bažnyčia) buvo pastatyta 1650 metais Volkerzamb didikų įsakymu. Ją latvių amatininkai pastatė tik su kaltu ir kirviu, o vinys buvo naudojamos tik bažnyčios durims gaminti.
Tai viena iš tų bažnyčių Lietuvoje, kurioje išsaugoti meninės vertės mediniai daiktai. Bažnyčia yra ant aukštos kalvos, tankiai apaugusi daugybe medžių, netoli nuo buvusio dvaro. Kalbant apie bažnyčios išvaizdą, ji išsiskiria gana sunkiomis proporcijomis, o dvišlaitis stogas, pagamintas iš gegnių konstrukcijos, vyrauja visoje kompozicijoje.
Bažnyčios interjero kompoziciją puošia du nuostabūs meno šedevrai - sakykla ir altorius. Tokia kūryba atranda vietą Latvijos bažnyčiose. Daugybė analogų rodo, kad panašus bažnyčios interjeras atsirado XVII amžiaus pabaigoje - XVIII amžiaus pradžioje. Unikaliai atlikti medžio drožiniai yra iš vėlyvojo Renesanso laikotarpio. Bažnyčioje yra bažnytinio meno muziejus, kurį gali aplankyti kiekvienas.
1713 m. Bažnyčios pastatas buvo rekonstruotas už Stelmužo dvaro savininko barono Volkersambos, kilusio iš Vokietijos, lėšas. Nuo 1808 metų bažnyčia pradėjo priklausyti katalikams.
Iki XVIII amžiaus pradžios liaudies formų, įskaitant bažnyčias, architektūriniam stiliui ypač didelę įtaką padarė baroko stilius, kuris iš esmės pasireiškia interjero išdėstymu. Manoma, kad 1973 metais sakralinio pastato vidų papuošė altorius su skulptūromis ir sakykla, kuri labai panaši į liuteronų latvių bažnyčių sakyklas. Altorius, turintis savo skulptūras ir sakyklą, yra respublikinis paminklas.
Šventojo Kryžiaus bažnyčia yra medinis klasikinio stiliaus pastatas. Bažnyčios viduje, dešinėje pusėje, yra nukryžiuotasis, kurio papėdėje buvo pagalbos darbai, kurie ten buvo iki 1939 m. Kūrinys pavadintas „Paskutinis valgis“. Vėliau šis darbas buvo perkeltas į Vilniaus pranciškonų bažnyčią; nuo 1949 metų kūrinys yra Kauno istorijos ir etnografijos muziejuje.
Bažnyčios viduje galite rasti daugybę vertingų baroko dekoracijų, pavyzdžiui, bareljefų, skulptūrų, aukštų reljefų, ažūrinių ornamentų ir susuktų kolonų. Šie mediniai gaminiai yra vienintelės formos ir kopijos Lietuvoje, todėl jie yra labai vertingi šiais laikais. Labiausiai tikėtina, kad kai kurias skulptūras dar 1713 metais pagamino meistrai, atvykę iš Ventspilio.
Netoli bažnyčios, vakarinėje kiemo dalyje, taip pat yra XVII a. Medinė varpinė, kuri yra svarbi sakralinio ansamblio dalis. Varpinė yra labai funkcionali, išraiškinga savo proporcijomis ir siluetu, tačiau išsiskiria savo paprastumu. Varpai buvo liejami 1613 m. Šis ansamblis ypač ryškiai išsiskiria tarp panašių kūrinių Lietuvoje, nes savo originalumu patraukia ypatingą daugelio menotyrininkų dėmesį.
