Atrakcijos aprašymas
Trakų pusiasalio pilis yra pusiasalyje, kurį sudaro Luko ir Galvės ežerai. Pilies statybai buvo pasirinkta vieta, kuri yra nepasiekiamoje vietoje, esančioje tarp pelkių ir ežerų. Trakų pilis buvo laikoma viena labiausiai neįveikiamų XIV amžiaus gynybinių tvirtovių visoje Lietuvoje, pastatyta didžiojo kunigaikščio Kestuto valdymo laikais. Pilies pastatą sudarė centrinė pilis ir priešpilis.
Pilis buvo įsikūrusi 4 hektarų plote, o jos iškėlimas įvyko iš karto visame plote: tuo pačiu metu buvo statoma priešpilis ir dalis jos, esanti greta kalno. Svarbiausią vaidmenį atliko priešpilis, kuris buvo didelis kiemas, kur, priešui priartėjus, susirinko visa kariuomenė ir pilies gyventojai rado prieglobstį. Priešpilis buvo aptvertas storomis akmeninėmis sienomis su penkiais bokštais.
Pilies priekį sudarė keturkampis kiemas, apsuptas gynybinės sienos su įvairaus dydžio bokštais. Pagrindiniai Trakų pilies vartai buvo bokšte, nukreiptame į miestą. Svarbiausias buvo pietinis bokštas su atramomis. Bokštas turėjo daug spragų, o sienos buvo beveik 4 metrų storio. Sprendžiant iš jos architektūros, dydžio ir vietos, galima daryti prielaidą, kad pilies savininkas galėjo gyventi pietiniame bokšte.
Kryžiaus žygių metu į Vilnių vykstantys priešai stengėsi išvengti susidūrimų su abiejų Trakų pilių garnizonais, kurie kurį laiką egzistavo vienu metu.
1382 m. Kryžiuočiai kartą nusiaubė apylinkes Trakus. 1383 metais priešai užėmė pilį, tačiau ilgai neatlaikė gynybos. Kryžiuočiai į pilies sienas pristatė bombas ir akmenis. Tais pačiais metais pilį užkariavo lietuviai, nors po daugybės mūšių ji buvo smarkiai apgadinta. 1391 metais pilis ir miestas buvo sudeginti. Trakų pilis buvo sunaikinta ne tik dėl ordino kaltės, bet ir dėl broliškų brolių karų tarp Latvijos didžiųjų kunigaikščių. Beveik sunaikinti pastatai dažnai buvo tvirtinami ir atstatomi.
XV amžiaus pradžioje apgriuvusi pilis buvo įtvirtinta kita siena ir nedideliais gretimais bokštais. Yra žinoma, kad XV a. Medinės Trakų pilies sienos buvo pakeistos akmeninėmis. Taigi ant kalvos atsirado akmeninis pastatas, prie jo buvo pridėtas kiemas, apsuptas sienų. Netoli kalno papėdės, kuri buvo 12 metrų pločio ir sutvirtinta sienomis iš akmens, buvo sukurtas griovys. Statybos metu buvo naudojamos plytos, kurios kai kuriose vietose visiškai paslėpė buvusių sienų akmeninę šerdį. Trakų pilis buvo viena didžiausių to meto pilių visoje Lietuvoje. Kalbant apie pilies statybos techniką, formą ir konstrukciją, jie beveik nesiskyrė nuo Europos modelio gynybinės architektūros pilių.
Laikas bėgo, o Trakų pilis nustojo būti patikima gynyba, nes prie jos buvo lengva priartėti, o nuolat besivystanti karinė technika tapo pajėgi sunaikinti net storiausią pilies sieną.
Po Žalgirio mūšio buvo nuspręsta prie Galvės ežero pastatyti mūrinę tvirtovę. Tačiau idėja niekada nebuvo įgyvendinta. Rūmų statymas ant Aukojimo kalvos taip pat nebuvo baigtas. Vytautui mirus, darbas iškart nutrūko. Šiek tiek vėliau, po pražūtingo karo su Rusija 1655–1661 m., Pilys apskritai nustojo būti restauruojamos. XVIII amžiuje pilies teritorijoje apsigyveno dominikonų vienuoliai. Netrukus jie pradėjo statyti bažnyčią, tačiau neturėjo pakankamai pinigų, o nebaigtoje bažnyčioje atsirado koplyčia ir vienuolynas.
Kai tik 1795 metais Lietuva neteko valstybingumo ir tapo carinės Rusijos dalimi, ne tik pilis, bet ir Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmai iki XIX amžiaus pradžios buvo visiškai sunaikinti. Maždaug 4 ha buvusios pilies teritorijos buvo paverstos parku. Šiandien po nepilno restauravimo čia dažnai rengiamos miesto šventės.
