Atrakcijos aprašymas
Perkūno namai yra Kaune. Jis buvo pastatytas XV a. Tai vėlyvosios gotikos pavyzdys, kuris dar vadinamas „ugningu“. Šiam stiliui būdingas formų turtingumas, detalių gausa ir linijų tobulumas. Namas pastatytas iš raudonų plytų ir atrodo kaip labai galingas ir net kiek pritūpęs pastatas, į kurį galima ne tik pažvelgti, bet ir aplankyti viduje, o tai savaime gali sužavėti kiekvieną senovės mylėtoją.
Perkūno namai dar vadinami „viduramžių relikvija“. Juo ypač susidomėta XIX amžiuje, kai jos sienoje buvo rasta (o vėliau pamesta) bronzinė pagonių dievo Pärkūno ar Perkūno statulėlė. Baltų mitologijoje tai griaustinio dievo vardas. Buvo paskelbta, kad šis pastatas yra pagoniška šio dievo šventykla. Ši graži versija buvo tokia stipri, kad namas iki šiol vadinamas Perkūno vardu. Be to, garsusis pastatas nuolat siejamas su pagoniška Lietuvos kunigaikštystės religija ir netgi vadinamas „griaustinio dievo šventove“, pamirštant tai, kad pagonys niekada nestatė ugninio gotikos stiliaus pastatų ir, svarbiausia, Lietuva buvo jau pakrikštytas XIV a.
Iš pradžių name buvo du lygiagrečiai esantys pastatai, kurie turėjo bendrą pagrindinę sieną. Vienas iš pastatų tarnavo kaip sandėlis. Jis buvo sunaikintas XVIII a. Mokslininkų teigimu, esamas dviejų aukštų gotikinis namas su rūsiu buvo pastatytas kaip „Hansa“pirklių biuras-sandėlis. Jo išplanavimas būdingas viešajam pastatui (nebuvo virtuvės). Išsaugotas pagrindinis pastatas yra stačiakampio formos. Abu jo aukštai yra suskirstyti į tris dalis dviem pagrindinėmis sienomis. Reprezentacinės patalpos buvo antrame aukšte.
Namas buvo kelis kartus rekonstruotas, ypač XVII ir XVIII a., Tačiau pagrindinis priekinis fasadas išliko gotikinio stiliaus. Jai būdingas nepaprastas kompozicijos, kurią sudaro dvi pagrindinės dalys, originalumas ir puošnumas. Tai asimetriškai įvykdyta siena su įstiklintais įlankos langais (atbraila sienoje) ir nišomis bei simetrišku frontonu. Juos skiria platus vaizdingas frizas su papildoma tinklinio ornamentika, pagaminta iš formos plytų. Frontonas dekoruotas erdvinio reljefo stiliumi ir susideda iš penkių vertikalių, kurios baigiasi dekoratyvinėmis viršūnėmis (smailėmis) ir sujungtos su frontono plokštuma. Atviras įlankos langas pabrėžia vidurinę vertikalę. Plokštumos tarp vertikalių užpildytos reljefinėmis arkomis, susipynusiomis su netaisyklingomis, mažomis nišomis ir langais. Frontono apdaila susideda iš šešiolikos skirtingų tipų sudėtingo profilio plytų. Stačiame stoge yra senovinių čerpių. Šiaurinėje sienoje galite pamatyti tokio pat dydžio ir silueto namo pėdsakus, kurie kažkada čia stovėjo. Juos atrado archeologas K. Myakas, atlikęs pastato tyrimus. 1965-1968 metais namas buvo restauruotas ir iš dalies rekonstruotas. Restauravimo projekto autorė buvo architektė D. Zariackienė.
Atkūrus nepriklausomybę, Perkūno namas buvo grąžintas jėzuitams, kuriems pastatas priklausė po Pirmojo pasaulinio karo. Dabar namas priklauso jėzuitų gimnazijai Kaune. Yra ekspozicija, pasakojanti apie didžiojo poeto-romanisto, vieno pagrindinių Lietuvos kultūros simbolių, Adomo Mickevičiaus, keletą metų gyvenusio Kaune (buvusio Kovno), gyvenimą ir karjerą. Taip pat yra koncertų ir parodų salė, organizuojamos teatro ekskursijos.
Dėl savo kompozicijos unikalumo Perkūno namas yra vienas vertingiausių gotikos architektūros paminklų Lietuvoje.
