Atrakcijos aprašymas
Senovės legenda pasakoja, kad 1364 m. Lietuvos didikas Gošutautas pakvietė į šalį 14 vienuolių pranciškonų ir padovanojo jiems namus, kad jie galėtų apsigyventi šalyje. Kai Gostautas išvyko, visi vienuoliai buvo nužudyti. Po kurio laiko didikas pakvietė kitus vienuolius pranciškonus. Jis įkurdino naujus vienuolius kitoje vietoje, o nužudytų vienuolių vietoje pastatė bažnyčią, pavadintą Šventojo Kryžiaus vardu.
1524 metais bažnyčia sudegė. 1635 m. Šioje vietoje apsigyveno Bonifratros kunigai. Savo veiklą jie pradėjo statydami naują Šventojo Kryžiaus bažnyčią, įkūrė netoliese esantį to paties pavadinimo vienuolyną ir atidarė ligoninę vienuolyno teritorijoje. Vėliau ligoninė buvo paversta psichikos ligonių prieglauda. Goštato bažnyčia buvo naudojama kaip vienuolyno pastatas. Psichiatrijos ligoninė čia veikė iki 1903 m., Kol buvo perkelta į naujus specialiai psichiatrijos ligoninei pastatytus pastatus.
1737 m. Bažnyčia vėl sudegė. 1748 m. Bažnyčia buvo restauruota, interjeras visiškai atnaujintas, pastatyti šeši altoriai, įrengta barokinė sakykla. Fasadas ir vienuolyno pastatas taip pat dekoruoti baroko stiliumi. Nors po šio restauravimo pastato išorėje atsirado rokoko elementų. Šventyklos viduje virš erdvaus kambario didingai iškilusios akmeninės, kryžminės arkos. Įdomus baroko, rokoko ir neorokoko architektūrinių elementų derinys.
Šventyklos teritorijoje yra šaltinis, laikomas stebuklingu. Legendos byloja, kad šaltinis netikėtai atsirado šalia Nekaltojo Prasidėjimo statulos. Būtent toje vietoje buvo nukankinti nužudyti pranciškonų vienuoliai. Jie sako, kad šio šaltinio vanduo ypač teigiamai veikia pacientus, kenčiančius nuo akių ligų.
Taip pat bažnyčioje yra stebuklingas kryžius, kuris įrengtas virš pagrindinio altoriaus. Po kryžiumi yra Švenčiausiosios Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas. Manoma, kad paveikslas nutapytas XVII a., Tačiau tiksli paveikslo kilmė nežinoma. Ji taip pat priskiriama prie stebuklingų kūrinių. Ant pagrindinio Bažnyčios fasado taip pat galima pamatyti stebuklingosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir Kūdikio paveikslo kopiją freskos pavidalu. Jis yra po arkiniu frontonu, pastatytu 1737 m., Tarp dviejų bažnyčios šoninių bokštų.
1914–1924 m. Bažnyčioje vyko specialios pamaldos, skirtos lietuvių mokyklų mokiniams. Tuo laikotarpiu, kai Vilnių okupavo Lenkija, bažnyčia nerengė pamaldų lietuvių kalba. 1843 m. Bonifratros ordinas buvo panaikintas, o vienuolyno vietoje liko tik jų atstovybė. 1909 m. Bažnyčia vėl buvo atnaujinta. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1924 m., Vyskupas Jurgis Matulaitis pakvietė bonifratus grįžti į Šventojo Kryžiaus vienuolyną. Vienuoliai sugrįžo į vienuolyną labai laiku. Jie atnaujino bažnyčią, joje pastatė šešis altorius. Taip pat šventame vienuolyne jie įsteigė prieglaudą pagyvenusiems žmonėms ir nemokamą valgyklą tiems, kuriems jos reikia, pavadintą „Caritas“.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje broliai iš Vilniaus buvo atšaukti Bonifratros ordinu. 1947 metais vienuolynas priglaudė Švenčiausiosios Mergelės Marijos susirinkimo Nekaltojo Prasidėjimo seseris. Tačiau jie čia ilgai nedominavo. Sovietų valdžia vienuolyną ir šventyklą uždarė 1949 m. Gyvenamieji butai buvo įsikūrę vienuolyno pastatuose.
1976 metais šventykla buvo restauruota ir joje įrengta Vilniaus filharmonijos koncertų salė, vadinamoji „Mažoji baroko salė“. Čia vyko vargonų muzikos koncertai.
Vilniaus arkivyskupija savo pastatus atgavo tik pasikeitus valstybinei santvarkai, 1990 m. Šventykla ir vienuolyno pastatai buvo restauruoti, pašventinti ir vėl perduoti Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų kongregacijos vienuolėms.
