Atrakcijos aprašymas
Kotrynos Vilniaus bažnyčia, arba Kotrina, kaip sakoma senais laikais, pirmoji architektūrinė versija buvo medinė. Priklausė vėlyvojo baroko stiliui. Tai buvo viena gražiausių bažnyčių Lietuvoje. Ji priklausė benediktinų vienuolynui.
Kotrynos bažnyčia dabartinę išvaizdą įgavo rekonstruodama 1743 m. Prieš keletą metų mieste siautėję pražūtingi gaisrai taip pat paveikė šią šventyklą. Štai kodėl jis turėjo būti pertvarkytas. Darbai buvo atlikti tiesiogiai prižiūrint projektuotojui - architektui Glaubicui.
Įmantrūs raštuoti fasado frontonai ir stebėtinai grakštūs bokštai yra šio konkretaus architekto vaizduotės ir kūrybinio mąstymo produktas. Bažnyčia yra vėlyvojo baroko pastatas, dekoruotas rokoko stiliumi. Rekonstrukcijos metu virš pagrindinio fasado iš skirtingų pusių buvo pastatyti du puikūs keturių pakopų rokoko bokštai. Centrinėje fasado dalyje Glaubitzas pastatė naują frontoną, kuris kyla tarp bokštų trečiosios pakopos lygyje.
Apatinė pakopa yra kukliai dekoruota, tačiau turtingas portalas, dekoruotas baroko stiliumi, pabrėžia savo sunkumu. Jį įrėmina reljefinės kolonos, piliastrai ir dekoratyvinis kartonas su herbais. Antrosios pakopos langai ir nišos yra gausiai dekoruoti. Trečioji pakopa yra panaši į antrąją, tačiau atrodo dar turtingesnė dėl aukšto, grakštaus frontono. Tai harmoningai užbaigia bendrą architektūrinę liniją.
Po frontonu antroje pagrindinio fasado pakopoje yra dvi nišos su Šv. Benedikto ir Šv. Kotrynos statulomis. Ketvirtos pakopos bokštai siaurėja. Į laisvą erdvę įmontuotos ažūrinės grotelės ir dekoratyvinės vazos. Tinklelio audimo metu skaitomas skaičius 1743. Virš ketvirtos pakopos taip pat yra penkta, maža pakopa, virš kurios sumontuoti svogūniniai šalmai. Interjerą harmoningai papildo devyni barokiniai altoriai. Vidines bažnyčios sienas puošia žymaus XVIII amžiaus dailininko Šimono Čechovičiaus paveikslai.
Vienuolynas suklestėjo XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII amžiaus pradžioje, kai į vienuolyną įžengė lietuvių magnato Jano Pato dukros Sibylla Magdalena ir Anna. 1700 m. Jis paliko vienuolynui didelį turtą. Šiuo laikotarpiu vienuolyno vienuolės tvirtai palaikė knygų leidybą. Prie vienuolyno buvo įkurta biblioteka, kuri buvo viena didžiausių susirinkimo bibliotekų. Šiuo metu ši neįkainojama knygų kolekcija saugoma Lietuvos nacionalinės M. Mazvydo bibliotekos saugyklose.
1812 metais įsiveržus į prancūzus, šventykla buvo nusiaubta prancūzų karių ir apiplėšta. Jos patalpose buvo vaistinės sandėlis. Prieš karą vienuolyno pastate veikė mergaičių pensionatas, bet vėliau jis buvo panaikintas.
Šventykla taip pat buvo apgadinta per Antrąjį pasaulinį karą. Pagal sovietų valdžią, įsteigtą 1946 m., Bažnyčia buvo uždaryta. Vienuolyno patalpose buvo įrengti butai ir įvairios pasaulietinės įstaigos. Bažnyčia tapo Dailės muziejaus sandėliu, kuris nacionalizacijos procese buvo perduotas bažnyčios jurisdikcijai. Vienuolės turėjo išsiskirstyti ieškodamos naujo vienuolyno. Daugelis jų buvo priversti palikti šalį ir išvykti į Lenkiją.
1990 metais šventykla buvo grąžinta Vilniaus arkivyskupijai. Ilgą laiką bažnyčia liko neveikli. 2003 metais miesto savivaldos organai su arkivyskupija pasirašė sutartį, pagal kurią pirmoji įsipareigojo neveikiančiose bažnyčiose atlikti restauravimo darbus, mainais už tai, kad jie vėliau bus naudojami kultūrinei veiklai. Į restauraciją valstybė investavo šešis milijonus litų. 2006 metais lankytojai galėjo pamatyti restauruotą bažnyčią. Dabar čia įsikūręs Vilniaus miesto kultūros centras.
