Atrakcijos aprašymas
XX amžiaus 90 -ųjų pradžioje Klaipėdoje buvo tik viena stačiatikių bažnyčia, pastatyta 1947 m. Idėja statyti naują bažnyčią jau buvo tada, tačiau ji neturėjo realių galimybių ją įgyvendinti.
90 -ųjų pradžią galima apibūdinti galingu daugybės žmonių srautu į Dievo šventyklas; buvo pakrikštyta nemaža dalis žmonių. Dėl šių priežasčių Klaipėdos bažnyčia vargiai galėjo sutalpinti visus norinčius klausytis sekmadienio liturgijos. Vienas iš nuolatinių bažnyčios parapijiečių buvo Artamonovų šeima: vyras Vladimiras buvo mokyklos direktorius, o jo žmona - dailės mokytoja mokykloje.
Kai mokykloje buvo atlaisvinti keli kambariai, Vladimiras Artamonovas pasiūlė dvasininkams čia surasti maldos namus. Prailginime buvo vieta prieškambariui, taip pat vieta sekmadieninės mokyklos pamokoms, o miesto valdžia sutiko pagerinti maldos namus.
Daug pastangų prireikė rekonstruoti senąsias patalpas: reikėjo įrengti atskirą įėjimą į šventyklą, pakeisti langų formą ir atskirti patalpas maldai ir studijoms. Jau statant naujus maldos namus, žmonės pradėjo ateiti į mokyklą ir padėti atlikti statybos darbus, be to, statant šventyklą buvo pradėtos atlikti pirmosios pamaldos, kurios buvo laikomos nepatogiomis sąlygomis, bet tai nesustabdė tikinčiųjų.
Šventyklos sienas nutapė tuo metu Klaipėdoje gyvenęs dailininkas Valerijus Osyshny. Jis buvo labai darbštus žmogus, nes vos per metus nutapė visas šventyklos sienas, kurios išsiskyrė menine laisve ir linijų grynumu. Papuošusi sienas, Vladyka Chrysostom pradėjo ruošti patalpas apšvietimui: buvo įrengtas altoriaus pakilimas ir ikonostazė.
Šventųjų kankinių tikėjimo, Nadeždos, Lyubovo ir jų motinos Sofijos šventyklą 1995 metais apšvietė Klaipėdos archimandritas Antanas. Bažnyčios vardas pasirinktas neatsitiktinai, nes būtent mergelės, kentėjusios dėl tikėjimo Kristumi, laikomos bažnyčios tarnavimo vaikams globėjais.
Mokytojai taip pat dalyvavo vidiniame mokyklos sutvarkyme. Krikščioniška mokyklos kryptis negalėjo paveikti ugdymo proceso daugelyje Klaipėdos mokyklų ir vidurinių ugdymo įstaigų, kuriose jos pradėjo dėstyti tikybos pagrindus. Po kurio laiko mokykla buvo pavadinta šventojo Andrejaus Rublovo, kuris buvo XV a. Tapytojų, garbei. Būtent šis įvykis glaudžiai susiejo mokyklą su stačiatikybe.
Svarbus įvykis, įvykęs Andrejaus Rublovo mokykloje, buvo Lietuvos ir Vilniaus metropolito Chrizostomo pakėlimas į kunigo Vladimiro Artamonovo laipsnį, o Artamonovas liko mokyklos direktoriumi. Tai buvo vienintelis precedentas Vilniaus stačiatikių bažnyčioje, kai dvasininkas atliko pasaulietines pareigas. Mokykloje pasirodė tapyba piktogramomis, kuriai vadovavo pats direktorius, o trys mokyklos mokiniai įstojo į MPSTBI - ikonų tapybos skyrių.
Naujoje parapijoje buvo žmonių, kurie rimtai užsiėmė socialinės ir religinės krypties literatūros leidimu. Parapija „Vestnik“pirmąjį numerį išleido jau 1996 m., Kuriame buvo pašventinti bažnyčios gyvenimo klausimai. O 1999 metais parapija išleido knygą „Aš nepaliksiu jūsų našlaičių“, parašytą pagal Lietuvos ir Vilniaus vyskupijoje tarnavusio arkivyskupo Poncijaus Rupiševo idėjas.
Bažnyčioje pradėjo dirbti sekmadieninė mokykla, kurioje buvo mokomi bažnyčios pamaldų ir stačiatikybės pagrindai. Dabar mokykloje taip pat vyksta panašios pamokos skirtingo lygio žmonių grupėms. Klasėje dėstė: Bažnyčios istoriją, Dievo įstatymą, teatrinius įgūdžius ir bažnyčios giedojimą. Jaunimas daro spektaklius, kurie rodomi tėvams, švenčių dienomis dalyvauja teologiniuose konkursuose.
2004 metų pavasarį Vladimiras Artamonovas surengė vaikų piešinių konkursą „Slavų pavasaris“, skirtą apaštalams Kirilui ir Metodijui. Šiam konkursui buvo pateikta daugybė darbų, o dabar forumas rengiamas kasmet.
Ačiū kun. Penzos architektas Dmitrijus Borunovas tapo žinomas Vladimirui Artamonovui Lietuvoje ir yra paklausus, nes pagal jo projektą pastatyta daug stačiatikių rusų bažnyčių.
