Atrakcijos aprašymas
Pietinėje Vilniaus senamiesčio dalyje yra senovinis ankstyvojo baroko stiliaus architektūros paminklas, parapijos Romos katalikų Šv. Jis yra netoli Ostrobramnajos koplyčios ir vienintelių mieste išlikusių miesto vartų.
1621–1627 m. Burmistras Ignacas Dubovičius ir jo brolis Steponas iškritusių karmelitų vienuolyne pastatė medinę bažnyčią. Kelerius metus, nuo 1633 iki 1654 m., Netoli išblyškusių karmelitų vienuolyno, medinės bažnyčios vietoje buvo pastatyta mūrinė bažnyčia. Bažnyčios statybai pinigus skyrė Lietuvos kancleris - Patsas, o projekto autorius buvo Ulrichas, kuris vienu metu statė Radvilų rūmus. Pastato fasadas buvo pagamintas iš tauriojo akmens - marmuro, granito ir smiltainio. Remiantis prielaidomis, pagrindinį bažnyčios fasadą suprojektavo italų architektas - Constantino Tencalla. Lietuvos vyskupas Jurgis Tiškevičius pašventino bažnyčią garbei šv. Teresė 1652 m. Rusijos valdžiai uždarius vienuolyną 1844 m., Bažnyčia buvo perduota katalikų dvasininkams.
Bažnyčia kelis kartus degė 1748 ir 1749 m., Ypač smarkiai nukentėjo vidus per gaisrą 1760 m. Atliekant restauravimo darbus buvo pastatytas arkinis skliautas ir pastatyta varpinė. Kūrinį sukūrė Johanas Glaubitzas.
1783 m., Rogačiovo vadovo Michalo Pocei lėšomis, bažnyčia buvo pridėta vėlyvojo baroko stiliaus koplyčia, kuri yra Poceevų šeimos mauzoliejus.
1812 m. Napoleono kariuomenė apiplėšė ir apgadino bažnyčią, prancūzų kareiviai pačioje bažnyčioje įsirengė kareivines ir sandėlį, o po karo bažnyčios vidus buvo visiškai atkurtas pagal Glaubitzo projektą. Vėl buvo nutapytos freskos, pastatytos šventųjų statulos. Pasibaigus karui 1812 m., Ruseckas atnaujino bažnyčios vidų.
1829 m. Tarp Ostrobramo koplyčios ir bažnyčios buvo pridėta galerija. Galerijos tęsinys buvo neišlikusi siena, kurią galima pamatyti Vilchinskio litografijoje iš garsiojo „Vilniaus albumo“. XIX amžiaus antroje pusėje, remonto metu, bažnyčia buvo apgadinta, o ji buvo atkurta tik po metų, XX amžiaus 20 -ojo dešimtmečio pabaigoje.
Bažnyčia yra vienas iš karmelitų vienuolyno ansamblio elementų ir yra laikomas vienu pirmųjų ankstyvojo baroko pastatų Lietuvoje. Šventyklos architektūra asimetriška. Rytinė pusė yra koplyčia ir koridoriai, o vakarinė-trijų pakopų varpinė. Centrinė bažnyčios nava yra dvigubai platesnė už šonines, primenanti koplyčias, ir daug aukštesnė.
Fasadas skiriasi nuo kitų miesto barokinių bažnyčių savo simetrija ir yra padalintas į dvi pakopas. Apatinė pakopa yra trečdaliu ilgesnė už viršutinę. Apatinės pakopos vidurys yra simetriškai padalintas į nišą portalo pavidalu, dekoruotas dviem stulpeliais. Viršutinės pakopos centre yra langas su elegantiškomis juostomis ir baliustrada. Virš viršutinės pakopos iškyla aukštas frontonas su Patsevo giminės herbu. Pats fasadas pastatytas ant aukšto smiltainio cokolio.
Šventyklos interjeras yra proporcingas ir dekoruotas. Pagrindinę interjero dalį sudaro devyni altoriai, papuošti paauksuotomis ir gipsinėmis šventųjų figūromis. Vienas iš altorių padarytas klasicizmo stiliumi. Kiti aštuoni yra XVII amžiaus vidurio rokoko stiliaus.
Pagrindinis altorius šventykloje laikomas iškiliausiu dizaino ir originalumo iš visų Lietuvos altorių. Ją puošia Šventosios Teresės figūra kraujuojančia širdimi. Šoniniuose altoriuose yra šventųjų Petro, Jono ir Nikolajaus veidai. Paveikslus nutapė žymūs Lietuvos dailininkai S. Čehavičius ir K. Rusekas.
Anksčiau bažnyčioje buvo dvi koplyčios - Popiežiaus koplyčia (Viešpaties Jėzaus vardu) ir Gerosios Patarėjos Dievo Motinos koplyčia. Po popiežiaus koplyčia yra Pocei dinastijos kapas. Šiais laikais veikia tik viena koplyčia - Dievo Motina, Geroji patarėja. Pamaldos čia vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis.
