Atrakcijos aprašymas
Netoli Sereykiškių parko Vilniuje, Zamkovaya ir Krestovaya kalnų papėdėje, yra senas parkas, apie kurį šiandien nežino net daugelis vilniečių. Pasak istoriko V. Dremo, Sereikiškių kraštas pavadintas čia dvarą turėjusio savininko - Sereyki - vardu. Dvaras buvo saloje, iš abiejų pusių apsuptas Vilniale upės - senojo ir naujojo kanalo, o iš trečiosios - karališkajam malūnui iškastas kanalas. Vėliau šio kanalo vietoje buvo pastatyta centrinė Serejeiškių parko alėja.
Vilniaus medicinos universiteto J. E. Zheliberos botanikos sodas XVIII amžiuje užėmė tik 300 kvadratinių metrų plotą. Edukacinė komisija nusprendė, kad sodas neatitinka šiuolaikinių reikalavimų ir jį reikia plėsti.
1787 m. Tam buvo nupirktas žemės sklypas Sereykiškėse. Kadaise šios žemės priklausė Aleksandrovičių šeimai. Istorikai teigia, kad šios vietos buvo ankstyviausia ekonominė pilies dalis. Jame buvo karališkieji sodai ir karališkosios arklidės, o nuo 1515 m. Jame buvo karališkasis malūnas ir pirmoji popieriaus gamykla mieste.
XVIII amžiuje šioje vietoje buvo daug gyvenamųjų pastatų, tačiau XVIII amžiuje ši teritorija sunyko ir tapo savotišku sąvartynu, į kurį atveždavo šiukšlių iš viso miesto. Benamiai gyveno apleistuose mediniuose namuose. Trys kadaise gražūs tvenkiniai buvo užpildyti rupūžėmis, upės krantai buvo padengti tankiomis tankmėmis, kur miesto vargšai rinkdavosi maudytis ir klysti. Teritorijoje buvo mūrinis namas, kuris taip pat sunyko. Jis buvo pripildytas šiukšlių, visi langai ir durys, krosnys ir net grindys buvo pavogtos arba sudegintos.
1798 metais botanikos profesorius S. B. Youndzill. Jis apsigyveno akmeniniame name, kuris buvo skubiai atnaujintas ir perėmė universiteto botanikos sodo tvarkymą.
Darbas prasidėjo nuo aikštelės valymo, nuolaužų pašalinimo, pastatų liekanų griovimo, negyvų medžių išrovimo. Šiam darbui atlikti prireikė beveik metų. Iki 1799 m. Rudens aikštelė buvo išvalyta, pažymėtas būsimas sodas ir pažymėtos būsimos alėjos. Pavasarį teritorija buvo aptverta aukšta tvora, profesorius čia persodino visus buvusio universiteto sodo augalų eksponatus. Jų buvo tik apie 200 veislių.
1801 metais sodas buvo išplėstas nauju žemės sklypu, kurį Universitetui padovanojo vilnietis T. Vavrzeckis.
1806 m. Balandžio mėn. Pradėtas statyti šiltnamis ir du aukšti treibhauzai, tai yra šiltnamiai, skirti tropiniams augalams auginti. Šiltnamiai turėjo būti įrengti ant polių, nes teritorija buvo karšta. Dauguma medžiagų buvo rasta čia: apgriuvusi karališkoji pilis buvo išardyta, surinkta 40 tūkstančių plytų.
Dirbome greitai, o kitą vasarą šiltnamis ir sodininko bei aptarnaujančio personalo namai buvo baigti. Per tą laiką sodo augalų populiacija buvo papildyta įvairiais būdais. Taigi 1808 m. Šiltnamis pasiėmė retos grafienės Pototskajos augalų kolekciją žiemai laikyti, su sąlyga, kad visi pasirodę dublikatai liks botanikos sode.
Jau 1802 metais sode buvo apie 1072 augalų rūšys, o 1824 metais sode jau buvo 6565 rūšys. 1832 m. Universitetas buvo uždarytas, o sodas perduotas Medicinos ir chirurgijos akademijai, kuri taip pat buvo uždaryta 1841 m. Kai kurie augalai buvo perkelti į kitus universitetus, kiti buvo išparduoti arba sunaikinti, o sodas sunyko.
1871 metais sodo teritorijoje buvo pastatytas vasaros teatras, kuris sulaukė didelės sėkmės tarp miestiečių.1892 m. Sode buvo įkurtas zoologijos sodas, iki to laiko jau iš dalies elektrifikuotas. Tačiau zoologijos sodas čia taip pat ilgai neveikė. XX amžiaus pradžioje parkas buvo paverstas sporto parku ir pervadintas į sporto parką Želigovskis.
Šiandien parke yra seni teniso kortai, senas pastatas, kuriame yra Lietuvos liaudies kultūros centras, ir buvusio kilmingojo klubo pastatas, kuriame yra Europos Sąjungos diplomatinė atstovybė.
