Atrakcijos aprašymas
Lietuvos mieste Šiauliuose apaštalų Petro ir Povilo garbei pašventinta stačiatikių bažnyčia patyrė du gimimus. Jis buvo įkurtas ir pastatytas centrinėje miesto dalyje 1867 m., Toje vietoje, kur prekybos aikštė ribojosi su pagrindiniu miesto bulvaru. Statybos buvo finansuojamos iš dvarų mokesčių ir miesto gyventojų aukų surinktų lėšų. Iniciatorius buvo Vilno generalgubernatorius Muravjovas N. M.
Pastatą suprojektavo žymus architektas Chaginas N. M., daugelio vyskupijos bažnyčių autorius. Bažnyčia atrodė kaip kryžius ir buvo dekoruota penkiais kupolais ir varpine. Stogas buvo padengtas balta geležimi iš Sibiro. Išorėje sienas puošė tinkas, priekinė pusė buvo padengta tašytu granito cokoliu. Bažnyčios prieangis taip pat buvo išklotas granitu. Bažnyčioje buvo dviejų pakopų medinė ikonostazė su Bizantijos rašto piktogramomis paauksuotuose rėmuose.
Pradžioje Petro ir Povilo bažnyčia nebegalėjo priimti parapijiečių. Ir jie nusprendė jį išplėsti, netgi apskaičiavo. Tačiau po to sekė 1905 m. Įvykiai, sukėlę neramumus visoje Rusijoje. Po dekreto dėl religinės tolerancijos atvirai prasidėjo persekiojimai prieš viską, kas buvo susiję su rusakalbiais gyventojais, ir tai turėjo įtakos ir stačiatikių tikėjimui. Tačiau nepaisant to, stačiatikių skaičius nesumažėjo, o 1914 m. Bendruomenėje buvo daugiau nei tūkstantis žmonių.
Pirmojo pasaulinio karo metu miestą užėmė vokiečiai, kurie šventyklą naudojo kaip karo ligoninę. Po karo šventykla buvo grąžinta, o stačiatikių gyvenimas buvo atnaujintas.
Šventyklos likimo posūkis buvo XX amžiaus 30 -asis dešimtmetis. Vieta, kur buvo šventykla, pritraukė miesto valdžią magistrato statybai. Buvo surengtas teismas, kuris truko nuo 1929 iki 1933 m., Kurio metu buvo priimtas miesto valdžiai palankus sprendimas. Ne vienas prašymas suteikti privilegiją nuomojant žemę, kuri nebepriklauso šventyklai, nebuvo išgirsta miesto valdžios, švietimo ministro ar prezidento. Buvo priimtas sprendimas, įpareigojantis vyskupiją ne vėliau kaip per mėnesį atleisti aikštelę be jokios materialinės kompensacijos. Išliko duomenų apie tik šaligatvio ir medžių vertinimą, už kurį Vyskupijos taryba galėjo gauti apie 3663 litus, tačiau ir jie nebuvo sumokėti.
Metropolitas Eleuterijus (Epifanija) pateikė prezidentui ir jo premjerams peticijas su tikinčiųjų raginimais statyti naują bažnyčią. Peticijos buvo apsvarstytos, o 1936 m. Miesto kapinių teritorijoje buvo pastatyta šventykla, išlaikiusi ankstesnį pavadinimą. Valdžia skyrė 30 000 litų lėšų. Bažnyčia buvo mažesnė ankstesnės kopija; statant buvo naudojamos senos išardytos šventyklos plytos. Vakarinėje pusėje ant granito pamato akmens yra žymės apie šventyklos pašventinimus - 1864 ir 1938 m.
Atgaivintą bažnyčią 1938 m. Rugsėjo 17 d. Pašventino metropolitas Eleuterijus. Šventykla tapo neatskiriama stačiatikių kapinių dalimi.
Okupacijos metais, per Didįjį Tėvynės karą, vokiečiai Petro ir Povilo bažnyčioje įsirengė sandėlį, o kapinėse buvo iškasta duobė, kurioje buvo išmestas nušautas ir nuo epidemijų mirusieji. Archyviniais duomenimis, čia palaidota apie 22 tūkstančius karo belaisvių.
1947 m., Kai rektorius buvo arkivyskupas Nikolajus Savitskis, bendruomenę įregistravo sovietų valdžia. Išsaugoti duomenys apie Petro ir Povilo bažnyčios parapijiečių skaičių skirtingais metais: 1914 m. - bendruomenėje buvo 1284 žmonės, 1937 m. - 1832 žmonės, 1942–1943 m. buvo 630 žmonių, 1957 metais - apie 600 parapijiečių.
Parapijos rektorius arkivyskupas Michaelas Jacquesas bažnyčioje tarnauja nuo 1966 m. Iki šių dienų.
