Atrakcijos aprašymas
Vienas iš Vilniaus įžymybių yra Trys kryžiai - tai paminklas, kurį sudaro trys balti kryžiai, nukreipti į dangų. Šis paminklas yra pačiame Kalno parko kalvos viršuje, kuriame taip pat yra simbolinis ir religinis Vilniaus simbolis. Viršūnė, esanti parke, vadinama Trijų kryžių kalnu, o anksčiau ji garsėjo kaip kreivas arba plikas kalnas. Kalnas yra dešiniajame Vilnios krante.
Kaip žinia, Lietuva ilgiau nei kitos Europos šalys liko pagonybės šešėlyje. Tuometinė Lietuvos religija buvo panaši į skandinaviško Aeziro kultą su tik keliais skirtumais dievų panteone. Oficiali krikščionybės priėmimo data šioje šalyje laikoma 1387 m., Nes būtent šiais metais Jagailos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis, taip pat Gediminovičių dinastijos įpėdinis princas Vytautas nusprendė pakrikštyti šalis pagal Romos katalikų bažnyčios papročius ir tradicijas.
Bandymai pagonis atversti į tikrąjį tikėjimą anksčiau buvo nesėkmingi, nes misionieriams visada buvo įvykdyta mirties bausmė. XVII amžiaus pabaigoje buvo užfiksuota legenda, pagal kurią, nesant princui Olgerdui, o taip pat ir Gashtoldo gubernatoriui dėl karo, Vilniaus pagonys užpuolė vienuolius pranciškonus, kuriuos Gastoldas apsigyveno savo namuose. krikščionės žmonos prašymas. Septyniems žmonėms buvo įvykdyta mirties bausmė rinkoje, o likusiems septyniems pavyko pabėgti. Pabėgę vienuoliai buvo rasti Vilenkos upės pakrantėje - ten jie buvo išmestas iš Pliko kalno į upę. Kai kurios istorijos pasakoja, kad iš pradžių vienuoliai buvo pririšti, o tada prikalti prie kryžių, o paskui įmesti į Vilenką. Kita legenda pasakojo: keturi vienuoliai buvo įmesti į upę, likusiems trims buvo įvykdyta mirties bausmė ant kryžių, paliekant juos ant Pliko kalno.
Vilniaus upės pakrantėse XIII amžiuje iškrypo Kreivoji pilis, tačiau 1390 m. Ją sudegino kryžiuočiai, o po to ji niekada nebuvo atstatyta. Šioje vietoje, kur anksčiau buvo pilis, buvo pastatyti trys mediniai kryžiai, skirti atminti skaudžią pranciškonų vienuolių mirtį. 1740 m. Jie buvo pakeisti naujais dėl nusidėvėjimo. 1869 metais kryžiai sugriuvo, tačiau valdžia nedavė leidimo juos atnaujinti.
1916 m. (Pirmojo pasaulinio karo metais) Vilnių užėmė vokiečiai, o paskui Kazimiero Michahalkevičiaus iniciatyva buvo renkami pinigai paminklui statyti, tik iš patvaresnės medžiagos. Didelis sunkumas buvo reikalingų statybinių medžiagų pristatymas į sunkiai pasiekiamą ir aukštą kalvą, kurią buvo galima atvežti tik rankomis. Darbas truko du mėnesius. Kryžius suprojektavo Anthony Vivulsky. Vokietijos valdžiai to nežinant, kryžius apšvietė kunigas Kazimiras. Bet kai tik karas baigėsi, sovietų valdžia įsakė susprogdinti tris kryžius; tas pats likimas laukė daugybės kitų religinių paminklų, kurie, sunaikinti, buvo tiesiog palaidoti arba iš dalies pašalinti.
Po šių įvykių žmonių viltys neišblėso, o po 1989 metų kampanijos paminklas Trims kryžiams vis dėlto buvo atstatytas. Buvo renkami parašai, taip pat kreipiamasi į valdžios institucijas, prieš kurias valdžia tiesiog negalėjo atsispirti. Taigi, Liūdesio ir vilties dieną, būtent 1989 m. Birželio 14 d., Trijų kryžių religinis paminklas buvo atkurtas. Paminklui atstatyti prireikė dviejų savaičių darbo. Naujasis paminklas atliko pagerbimo ir atminimo funkciją visoms stalinizmo aukoms, nes būtent Liūdesio ir vilties dieną valdžia padėjo pagrindą Stalino tremtiniams.
Paminklas „Trys kryžiai“suprojektuotas pagal architekto Henriko Šilingo eskizus, o tiesioginį darbą perėmė skulptorius Stanislovas Kuzma. Naujasis paminklas ištikimai atkartoja ankstesnę Anthony Vivulsky suprojektuotą struktūrą, tačiau 1,8 metro aukštesnė nei ankstesnė ir nudažyta šviesesniais baltais dažais. Paminklą pašventino kardinolas Vincentas Sladkevičius. Iki šiol šalia naujų kryžių guli seniai susprogdintų kryžių liekanos, kurios yra savotiškas priminimas apie tragiškus šios šalies istorijos įvykius, taip pat įspėjimas ateities kartoms.
