Atrakcijos aprašymas
Nuo XIII amžiaus atsirado vadinamieji taisyklingi atgailos kanonai. Lenkijoje jie apsigyveno Krokuvoje, Šv. Įprasti kanonai taip pat išsiskyrė apranga: jie visada dėvėjo baltus drabužius.
1644 m. Reguliariųjų atgailos kanonų ordinas jų brolijai pastatė vienuolyną ir medinę bažnyčią - Šv. Baltramiejaus bažnyčią. Po kelerių metų, 1655 m., Rusijos invazijos metu, vadovaujant carui Aleksejui Michailovičiui, bažnyčia ir vienuolynas buvo sudeginti. 1664 m. Šioje vietoje buvo pastatyta akmeninė koplyčia, o netrukus tokio pat likimo sulaukusi bažnyčia - ji taip pat sudegė.
1778 m. Architektas klasicistas Martinas Knackfusas sukūrė naują projektą. Pagal šį projektą šventykla buvo rekonstruota. 1794 m. Lenkijos ir Lietuvos Sandraugos teritorijoje, apėmusioje Lietuvą, įvyko didžiulis sukilimas. Tai pasirodė pražūtinga daugeliui pastatų ir statinių. Baltramiejaus bažnyčia neišvengė sunaikinimo likimo.
Vėliau, 1823–1824 m., Tėvas Augustinas Stodolnikas kartu su architektu Karoliu Podchashinsky, parengusiu bendrosios rekonstrukcijos projektą, šventykla buvo vėl rekonstruota. Naujosios šventyklos architektūrinis stilius sukelia tam tikrų tyrinėtojų ginčų. Pavyzdžiui, žymus lenkų architektas Juliuszas Klossas jį apibrėžia kaip naivų klasicizmą, o Lietuvos menotyrininkas ir dailininkas Vladas Drema teigia, kad pastatas priklauso eklektiškam stiliui.
Dėl 1831 metų sukilimo šalyje buvo masiškai panaikinti baltųjų augustinų vienuolynai. Vienuoliai iš panaikintų vienuolynų, taip pat ordino vadovybė persikėlė į Zarechensky vienuolyną. Tačiau 1845 metais Rusijos valdžia panaikino ir šį vienuolyną. Vienuoliai turėjo ieškoti prieglobsčio kitų ordinų vienuolynuose. Kunigas Baltromejus Poplavskis tapo paskutiniu Atgailos kanonų ordino parapijos klebonu. Kai jis mirė, bernardinai apsigyveno bažnyčioje, čia sukūrė Bernardinų vienuolyną, kuris taip pat buvo panaikintas po 1864 m.
1881 metais varpinė buvo atstatyta. Štai kaip šiandien galima pamatyti bažnyčią. Šiandien tai Romos katalikų bažnyčia, pavadinta šventojo Baltramiejaus, ketvirtojo Jėzaus apaštalo, vardu. Armėnų bažnyčia savo įkūrėju laiko apaštalą Baltramiejų.
Neilgai trukus iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje atsirado vienuolių redemptorių. Baltramiejaus bažnyčios jie negavo už naudojimą, bet turėjo teisę čia laikyti maldas. 1949 metais sovietų valdžia uždarė bažnyčią. Arkangelo Mykolo bažnyčiai buvo pervežti trys iš penkių medinių barokinių bažnyčios altorių. Kol kas nežinoma, kas atsitiko kitiems dviem. Bažnyčia buvo atiduota skulptoriams dirbtuvėms. 1997 metais bažnyčia buvo grąžinta Baltarusijos katalikų Vilniaus bendruomenei.
Išoriškai bažnyčia atrodo griežtai, kaip ir dera klasicizmo pastatams. Pastatas yra pailgos formos. Jo priekinėje dalyje, tarsi trikampio frontono virš pagrindinio įėjimo tęsinys, iškyla vienas bokštas, su tamsiai rudu, beveik juodu kvadratiniu kupolu. Vienintelė fasado puošmena yra statulos, esančios priekinio fasado nišose, abipus stačiakampio lango virš įėjimo. Ant trikampio frontono, horizontalaus arkinio lango angoje, yra nukryžiuoto Jėzaus statula. Pirmoji bokšto pakopa nuo likusios konstrukcijos skiriasi šiek tiek išlenktomis arkinių langų ir šoninių priekinių sienų formomis.
