Atrakcijos aprašymas
Vienas iš vėlyvojo baroko architektūros paminklų Vilniuje yra Šventosios Dvasios bažnyčia (Dominikonų bažnyčia). Trijų navų bažnyčia, pastatyta kryžiaus pavidalu, yra palyginti nedidelio dydžio (57 x 26 m) ir joje gali apsistoti apie 1400 parapijiečių. Bažnyčia yra senamiestyje. Aplink šventyklą yra dominikonų vienuolynas.
Šventykla buvo pastatyta kelis kartus, pati pirmoji buvo medinė, pastatyta Gedimino laikais, 1441 m. Buvo atstatyta akmeninė ir didesnė bažnyčia. Iki XVI amžiaus šventykla buvo parapija. 1501 metais šventykla buvo atstatyta karaliaus Aleksandro iniciatyva, netoliese pastatytas vienuolynas. Šventyklos pastatas kelis kartus buvo sudegintas ir restauruotas. Nuo 1679 m., Dominikonų vienuolyno abato Michailo Voinilovičiaus pastangomis, nedidelė bažnyčia buvo pakeista nauju pastatu. Naujai pastatytą bažnyčią 1668 m. Pašventino vyskupas Konstantinas Bržostovskis.
XVIII amžiuje šventykla buvo sunaikinta gaisrų. Taigi per 1748 m. Gaisrą bažnyčioje sudegė viskas, net vargonai, beje, pirmieji Vilniuje, ir karstai nuo palaidojimų po bažnyčia. Tačiau iki 1770 m. Šventykla kartu su vienuolynu buvo gana greitai atstatyta ir įgavo iškilmingą rokoko stiliaus dekorą. Karo su prancūzais metu šventykla, kaip ir daugelis kitų, nukentėjo nuo prancūzų armijos. Rusijos valdžia šventyklą panaikino 1844 m., O kaliniai, dalyvavę 1863 m. Sukilime, buvo laikomi jos patalpose. Panaikinus vienuolyną, bažnyčia tampa parapijos bažnyčia ir veikia visą XIX – XX a.
Virš centrinės bažnyčios navos yra kupolas su žibintu, kupolo aukštis yra 51 m. Dėl neįprastos bažnyčios vietos palei gatvę ji išsiskiria tarp kitų miesto šventyklų. Trūksta pagrindinio fasado. Įėjimą iš gatvės puošia frontonas su keturiomis dorėninėmis kolonomis, pasuktomis įstrižai į fasado plokštumą. Frontoną puošia Lenkijos ir Lietuvos herbus vaizduojantis kartonas, virš arkos - Vazų dinastijos herbas. Įėjimas į bažnyčią yra dešinėje ilgo koridoriaus, vedančio į buvusio vienuolyno patalpas, pusėje.
Remiantis meno mokslininkų prielaidomis, šventyklos interjerą sukūrė arba Francis Gopheris, arba Johanas Glaubitzas. XVIII amžiaus pabaigoje šventykloje buvo pastatyta 16 rokoko altorių. Trejybės pagrindinis altorius, pietinėje pusėje yra du Jėzaus Kristaus ir šv. Dominykos altoriai, šiaurinę pusę puošia Čenstakavos Dievo Motinos ir Šv. Nuostabiausia kitų puošmena yra Viešpaties Gailestingojo altorius, esantis pietinėje centrinės navos dalyje.
Skliautus piešė įvairūs menininkai 1765–1770 m., O šventyklą puošia baroko freskos. Virš įėjimų į šoninius praėjimus 1898–1899 m. Dailininkai iš Tirolio nutapė keturias kompozicijas; pietinės navos skliautą puošia freska, vaizduojanti Šv.
Šventykloje yra 45 vertingi 16–19 amžių portretai ir vaizdai. 1776 metais Adomo Casparini sukurti vargonai laikomi seniausiais visoje Lietuvoje.
Po šventykla yra legendinis labirintas, kurį sudaro 9 gotikiniai rūsiai. Ilgiausias iš jų yra 33 metrų ilgio. Yra pasiūlymų, kad rūsiai yra dviejų lygių. XVI – XVII amžiuje rūsiuose buvo laidojami ne tik bajorai ir vienuoliai, bet ir žymūs piliečiai. Nuolatinė rūsių temperatūra ir drėgmė prisidėjo prie lavonų mumifikacijos. Požemiai sukėlė karštą mokslininkų susidomėjimą, todėl rūsiai dažnai buvo tyrinėjami ir aprašomi. Pavyzdžiui, XIX amžiuje tyrimus atliko Jozefas Krashevskis, Eustachy Tyshkevich. Išsamesni tyrimai buvo atlikti XX amžiaus 60 -aisiais. Vienu metu buvo organizuojamos ekskursijos į rūsius, tačiau netrukus jos buvo nutrauktos dėl labirinto mikroklimato pažeidimo.
