Atrakcijos aprašymas
Tradicija sako, kad pačioje XVII amžiaus pabaigoje, valdant vyskupui Konstantinui Bržostovskiui, vienuoliai trinitoriai nusprendė apsigyventi šioje vietovėje. Dėl šios priežasties ši vietovė vadinosi Trinopolis, tai yra Trinitorių miestas. Jie nusprendė pastatyti bažnyčią ir kartu su ja vienuolyną. Šventykla buvo pastatyta 1695–1709 m., O architektas, tikėtina, buvo Petro Putini.
Remiantis kitais šaltiniais, šventyklą ir vienuolyną 1703 metais pastatė pats vyskupas Konstantinas Bržostovskis. Trejybės bažnyčia, esanti Vilniaus mieste, yra Romos katalikų bažnyčia, skirta Šventosios Trejybės šlovei.
Pats bažnyčios pastatas ir gretimo buvusio trinitorių vienuolyno pastatai yra architektūros ir istorijos paminklai. Jie yra šiaurinėje miesto dalyje, dešiniajame Vilijos upės krante. Šventykla iš pradžių buvo pagaminta iš medžio.
1710 m. Šventykloje kilo niokojantis gaisras, sudegė visi pastatai. Tada buvo nuspręsta pastatyti mūrinę bažnyčią ir vienuolyno pastatus. Statybos baigtos 1722 m. Būtent tada buvo pastatytos viršutinės bokštų pakopos. 1750–1760 m. Šventykla buvo rekonstruota, todėl ji įgijo vėlyvojo baroko elementų.
Napoleono okupacijos metu šventykloje buvo prancūzų armijos karo ligoninė. Kaip ir visos kitos šventyklos ar kiti pastatai, kuriuose apsistojo prancūzų kariai, šventykla buvo smarkiai apgadinta. Labiausiai nukentėjo bažnyčios vidus.
1832 m. Dėl lenkų sukilimo vienuolynas buvo panaikintas, o bažnyčia uždaryta. Po dešimties metų stačiatikių metropolitas pateikė prašymą gauti bažnyčią savo tikinčiųjų naudai. 1848 metais pastatai buvo perkelti į vyskupo namus ir stačiatikių vienuolyną. Bažnyčia buvo pervadinta į Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčią, ji buvo rekonstruota. Buvusio vienuolyno teritorijoje buvo nedidelės stačiatikių kapinės. Netoliese esanti senoji koplyčia buvo atnaujinta ir paversta kapinių bažnyčia.
1917–1918 m. Šventyklų kompleksas buvo grąžintas katalikams. Vienuolyno pastatuose buvo įsikūrusi prieglauda našlaičiams ir lietuviška mokykla. 1926 metais vienuolyne įsikūrė arkivyskupo vasaros rezidencija.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sovietų valdžia šventyklą uždarė ir nacionalizavo. Iš pradžių čia buvo įsikūrusi ligoninė, o vėliau - turistų bazė.
1992 metais kompleksas vėl buvo grąžintas katalikams, pirmiesiems jų savininkams. Vilniaus arkivyskupijos noviciatą ir atsiminimų centrą nuspręsta patalpinti vienuolyne. 1997 metais bažnyčia buvo atnaujinta ir pašventinta.
Trejybės bažnyčia buvo pastatyta vėlyvojo baroko architektūros stiliumi. Bažnyčios fasadas yra dviejų lygių, padalytas iš įvairių karnizų ir piliastrų. Dešinėje ir kairėje pusėje, tiesiai nuo antrosios fasado pakopos, kyla du bokštai. Tarp jų pastatytas trikampis frontonas. Geltonai balta spalva nudažyta po raudonai rudu stogu bažnyčia atrodo didingai ir griežtai, kaip ir visi vėlyvojo baroko architektūros šedevrai. Kompleksą juosia metalinė tvora.
Keičiantis savininkams, pradinė šventyklos puošmena buvo sunaikinta arba prarasta. Vienintelis istorinis interjero elementas - medinė skulptūra, paimta iš Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios fasado. Skulptūra sukurta baroko stiliumi.
Studijuodami įvykius, vykusius Lietuvos žmonių ir Lietuvos valstybės gyvenime, galima nubrėžti aiškią paralelę su Šventosios Trejybės bažnyčios likimu. Jis sudegė, užsidarė ir vėl atsidarė, pakeitė savininkus, buvo apleistas ir vėl atsigavo. Tuo pačiu metu jis išlaikė savo stilių ir didybę.
