Atrakcijos aprašymas
Pirmasis Vilniaus ankstyvojo baroko stiliaus pavyzdys - Šv. Kazimiero bažnyčia. Šventykla buvo įkurta 1604 m. Jis buvo pastatytas kartu su netoliese esančiu vienuolynu, kurį finansavo Levas Sapiega ir Žygimantas III. Bažnyčia pradėta statyti 1596 m., Statybos pabaigos data - 1604 m. Atakolio kalnuose rastą ir į Vilnių atgabeno septyni šimtai piligrimų - Vilniaus buržuazijos, į būsimos šventyklos pamatą buvo padėtas didžiulis akmuo. Akmens padėjimas su užrašais įvyko iškilmingos dieviškosios tarnybos metu. Kartu su šventykla profesoriams buvo įkurtas jėzuitų vienuolynas. Bažnyčios pašventinimas įvyko 1604 m.
Šventyklos architektūra atitinka ankstyvųjų neapgalvotų barokinių bažnyčių įvaizdį. Šventykla yra trijų praėjimų, vidinė erdvė panaši į baziliką. Kupolo aukštis yra 40 m, o skersmuo - 17. Kupolas yra aukščiausias Vilniaus architektūroje.
1610 m. Kilo pirmasis gaisras, padaręs žalos šventyklai. Šventykla buvo baigta 1616 m., O vidaus apdaila buvo baigta 1618 m. Šoniniai šventyklos koridoriai buvo paversti koplyčiomis su atviromis galerijomis virš jų. Vėliau - 1655 m. Užėmus miestą caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenei, šventykla taip pat nukentėjo nuo gaisro.
Per gaisrą 1749 m. Bažnyčios vidus buvo sunaikintas, kupolo lubos sugriuvo. Penkerius metus, nuo 1750 iki 1755 m., Bažnyčia buvo rekonstruota vadovaujant Tomui Zhebrowskiui. Tuo metu buvo pastatyta trylika baroko stiliaus altorių, pastatyti bokštų šalmai, restauruotas to paties baroko stiliaus laiptuotas kupolas. Taip pat rekonstrukcijos metu buvo užmūrytos šoninės galerijos. Pagal rekonstrukcijos elementų stilių daroma prielaida, kad restauraciją atliko architektas Glaubitzas.
1773 m., Panaikinus jėzuitų ordiną, bažnyčia buvo perduota emeritų kunigystei. Įdomus faktas yra tas, kad per Kosciuškos sukilimą 1794 m. Bažnyčioje buvo įkalinta 1013 rusų kalinių. 1799 m. Bažnyčia tapo parapijos bažnyčia.
Tėvynės karo metu prancūzų kariuomenė bažnyčioje pastatė kareivines ir sandėlius, padarydama didelę žalą bažnyčiai. Tačiau 1815 m. Ją atnaujino vienuoliai - misionieriai, priėmę šventyklą. 1832 m. Šventykla buvo uždaryta ir buvo paskirta stačiatikių bažnyčia.
Vėliau šventykla buvo kelis kartus rekonstruota ir atstatyta. Taigi 1834–1837 m. Architektas Rezanovas rekonstravo bažnyčią, pašalindamas 10 altorių ir sakyklą, o pati šventykla gavo stačiatikių išvaizdą. Antroje 1860 metų pusėje architektas Chaginas pastatą pertvarkė. Pavyzdžiui, pakeisti fasado kampiniai bokštai, kupolai ant jų padaryti lanko formos ir padengti paauksuota skarda, prie šventyklos pritvirtintas prieangis su tuo pačiu kupolu. Buvo pakeistas ir šventyklos interjeras - nugriautas 1662 m. Mirusio Lietuvos etmono Vincento Gosievskio choras ir antkapinis paminklas. 1867 m. Pagal Rezanovo projektą buvo padėta nauja ikonostazė, kuri akademikui atnešė aukso medalį pasaulinėje parodoje, kuri įvyko Paryžiuje 1867 m.
Rekonstrukcijos metu garsūs skulptoriai ir dailininkai K. B. Wenning, C. D. Flavitskis, N. I. Tikhobrazovas, V. V. Vasiljevas. Vidurinio bokšto išorinį frontoną puošė freskos, vaizduojančios Šv. Mikalojų, Aleksandrą Nevskį ir Juozapą Sužadėtinį.
1867 m. Šventyklą iškilmingai pašventino Minsko arkivyskupas ir Bobruiskas - Antanas. 1915 metais vokiečiams okupavus Vilnių, šventykla tapo garnizono protestantų bažnyčia, o 1919 metais bolševikų invazijos metu bažnyčioje susirinko kelių tūkstančių žmonių minia ir gynė kunigą Mukermaną nuo suėmimo. 1940 m. Bažnyčia ir vienuolynas buvo perduoti Lietuvos jėzuitams. O nuo 1942 metų čia veikia pirmoji vyrų berniukų gimnazija, kuri vėliau tapo I vardu pavadinta vidurine mokykla. Venuolis. Šiandien tai jėzuitų gimnazija.
1942–1944 m. Architektas Jonas Mulokas restauravo vokiečių apvalkalo sunaikintą centrinį bokštą, tačiau fasadas ir kryžius taip ir nebuvo atkurti. 1948 m. Šventykla buvo uždaryta, o po restauracijos 1965 m. Ji buvo atidaryta kaip ateizmo muziejus. 1991 metais šventykla buvo atkurta ir vėl pašventinta. Šventyklos patalpos naudojamos kaip leidykla „Aydai“, leidžianti religinę literatūrą.
