Atrakcijos aprašymas
Veneros paviljonas (grotelės) yra Baltojo ežero pakrantėje, Gatčinos rūmų parko Meilės salos viršūnėje. Idėja pastatyti paviljoną kilo parko savininkui po jo kelionės į užsienį 1780 m. Chantilly mieste Pavelas Petrovičius pamatė panašų paviljoną Meilės saloje; kuriant paviljoną Gatčinos parke 1791 m., Buvo naudojami jo atvaizdai. Paviljono statyba buvo atlikta 1792-1793 m.
Didžiojo Tėvynės karo metu Veneros paviljonas buvo smarkiai apgadintas: parketas buvo sunaikintas, vaizdingos lubos ir sienų tapyba. Kolonos ir sienos buvo pervertos skeveldromis iš artilerijos sviedinių. Paviljonas buvo restauruotas 1963–65 m. pagal Specialiųjų mokslinės restauracijos gamybos cechų projektą. L. A. Lyubimovas restauravo lubų ir sienų tapybą. Interjeras buvo rekonstruotas pagal A. A. projektą. Kedrinskis 1974-1979 m. Paskutinis Veneros paviljono restauravimas įvyko 2007–2010 m.
Veneros paviljoną sudaro dvi lygios dalys: stačiakampė, pailga, didelė salė su iškirptais kampais ir maža stačiakampė priekinė dalis su pusapvalėmis nišomis.
Pagrindinį pastato fasadą puošia keturių kolonų Jonijos ordino portikas su aukštu cokolu. Profiliuotas archyvas įrėmina plačias dengtas duris su pusapvaliu skersiniu, kurį pabrėžia padidinta spynos forma konsolės pavidalu su impostu su užrašu paviljono ir salos pavadinime. Portiką užbaigia trikampis frontonas ir klasikinė entablatūra. Frontono timpelyje yra reljefiškai išraižyta Kupidono emblema - virpuliukas su strėlėmis, rožės ir lauro šakomis bei degantis deglas.
Entablatūros kompozicija ir dekoras tęsiasi per visą paviljono fasadų perimetrą. Juostelės parapetą puošia tinklelio tinklelis. Panašiai dekoruoti ir kiti pastato fasadai bei pusapvalės projekcijos vestibiulio šonuose. Juos užbaigia figūrinis kertinis akmuo. Dekoratyvinių artikuliacijų ritmą sustiprina reljefiniai medalionai, esantys tarp arkų. Fasadas horizontaliai ir įstrižai aptrauktas malksnomis. Ir šviesiai žalias paviljono paveikslas gerai dera su tokiu fasado apdorojimo pobūdžiu.
Veneros paviljono fojė išsiskiria griežtu griežtumu; kambarys apšviečiamas tik pro durų rėmą. Plano didžioji paviljono salė yra stačiakampis su iškirptais kampais, 10 m ilgio, 8 m pločio. Paviljono langai-durys atsiveria į ežerą. Išpjautuose kampuose sumontuoti veidrodžiai padidina kambario apšvietimą, jų pusapvaliai rėmai užbaigti paauksuotomis raižytomis girliandomis ir vainikais. Virš veidrodžių yra vaizdingos plokštės, vaizduojančios virpesius su rodyklėmis, liepsnojančiomis širdimis ir gėlėmis. Šonines veidrodžių sienas puošia dekoratyvinės kompozicijos, imituojančios lipdymą, pagamintos grisaille būdu klijų dažais ant gipso aukso geltonumo fone. Plokštės virš salės durų yra pagamintos ta pačia technika, tačiau pagrindas yra mėlynas fonas. Turtingas karnizas su simetriškai išdėstytais tinko laikikliais įrėmina salės lubas. Vaizdingą plafoną nutapė I. Ya. Mettenlater 1797 m. Jį įrėmina grisaille tapyta paduga. Salės interjeras praturtintas keturiais marmuriniais fontanais priešais stiklines duris ir atsispindi veidrodžiuose.
1887 m. Dalis parketo grindų buvo perkelta iš Baltųjų Didžiųjų rūmų salės į Veneros paviljoną, kuris buvo pagamintas iš ąžuolo lapų girliandų ir didelių apskritimų pagal Antonio Rinaldi piešinį. Anksčiau paviljono grindys greičiausiai buvo pagamintos iš atstatyto marmuro.
