Atrakcijos aprašymas
Vilniaus universiteto ansamblyje yra vėlyvojo baroko architektūros paminklas - Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono evangelisto bažnyčia. Šventykla pradėta statyti 1387 m. Po Lietuvos krikšto Jagailo įsakė pastatyti medinę bažnyčią miesto centre esančioje senojoje turgaus aikštėje. Ir netrukus vietoje medinės bažnyčios buvo pastatyta mūrinė bažnyčia, kuri buvo pašventinta 1427 m.
Po gaisrų bažnyčia trejus metus buvo remontuojama nuo 1530 m., O XVI a. Johanesas sunyko ir buvo perduotas jėzuitams kaip karaliaus Žygimanto Augusto dovana. 1571 metais jėzuitai ėmėsi kapitalinio remonto. Dėl rekonstrukcijos pastatas buvo išplėstas beveik trečdaliu, po rekonstrukcijos šventyklos talpa padidėjo iki 2300 žmonių, o pats pastatas įgavo Renesanso bruožų ir įgavo bruožų. Pabaigoje ir XVII amžiaus pradžioje prie šventyklos buvo pastatyta varpinė, pačioje šventykloje buvo įrengtos kriptos, koplyčios ir ūkinės patalpos. Tais laikais bažnyčioje vyko iškilmingi renginiai, šventės ir karalių priėmimai.
Didžiausi pokyčiai buvo padaryti šventykloje, kai ji buvo atstatyta po gaisro 1737 m. Restauravimo projektą sukūrė Johanas Glaubitzas, atliekant darbus buvo pastatyti nauji skliautai, pastatytas didelis altorius, įrengti chorai ir vargonai, papuoštas pagrindinis presbiterijos fasadas ir frontonas. 1773 m., Panaikinus jėzuitų ordiną, šventykla buvo perkelta į Vilniaus mokyklą. Išsamus bažnyčios interjero pakeitimas buvo atliktas Vilniaus universiteto valdžios įsakymu, kuris truko keletą metų ir truko nuo 1826 iki 1829 m.
1832 m. Uždarius universitetą, bažnyčia buvo perduota Medicinos-chirurgijos akademijai ir tapo žinoma kaip akademinė Šv. O uždarius akademiją, bažnyčia liko be savininko ir tapo savarankiška parapija.
Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo naudojama kaip komunistų laikraščio „Tesa“sandėlis. 6-ojo dešimtmečio viduryje po restauracijos Šv. Joannovas buvo perkeltas į Vilniaus valstybinį universitetą, jame buvo įkurtas mokslo muziejus. Pasikeitus valstybinei santvarkai, bažnyčia buvo grąžinta Katalikų Bažnyčiai ir 1991 m.
Pagrindinis bažnyčios fasadas, nukreiptas į didelį universiteto kiemą, laikomas vienu originaliausių vėlyvojo baroko darbų. Fasado kompozicijos pagrindas yra harmoningas vertikalių ir horizontalių elementų ritmas su formos komplikacija link viršaus. Pagrindinis fasadas paprastai yra padalintas į keturias dalis plačiomis banguotomis sudėtingo profilio linijomis. Įėjimo portalą puošia dvi kolonos, skirtos dekoratyviniam balkonui palaikyti. Apatinė pakopa kukliai dekoruota kaimiška mediena, antroji pakopa išsiskiria puošnumu. Trys siauri ir aukšti langai dedami į nišas. Trečioje pakopoje, tarp stulpelių, yra skulptoriaus Gödelio padarytos Jono Krikštytojo, evangelisto Jono, šv. Ignaco ir Šv. Ksavero figūros. Viršutinę pakopą puošia bareljefai, ažūrinės vazos ir kaltinis metalinis kryžius, skulptūrinės detalės. Barokinis rytinio fasado frontonas suprojektuotas tuo pačiu stiliumi. Ant išorinės presbiterijos sienos yra didelis Khreptovičių giminės atminimo stalas. Rytinį fasadą puošia freska, vaizduojanti maro epidemijos scenas.
Šventyklos vidus išlaikė gotikinį iškilmingumą. Altorius yra 10 altorių ansamblis, esantis ne tik skirtingais lygiais, bet ir skirtingomis plokštumomis. Pagrindinis altorius yra tarp kolonų, kuriose yra Jono Chrizostomo, Šv. Augustino, popiežiaus Grigaliaus Didžiojo, Šv. Altorių ansamblis teisėtai laikomas unikaliu meno šedevru. Aštuoniolika gipso figūrų yra sumontuotos dviem prie kolonos centrinėje šventyklos navoje, 12 iš jų yra šventųjų figūros. Centrinės navos skliautus puošia freskos, kurios buvo perdažytos rekonstruojant 1820 m. Išliko septynios šoninės koplyčios, iš kurių viena yra koplyčia - Oginskio magnatų mauzoliejus.
Bažnyčioje įrengtos kelios atminimo plokštės, biustas ir paminklai. Pirmieji vargonai buvo įrengti 1590 m. 1729–1735 m. Buvo iš naujo įrengti nauji chorai ir kiti vargonai, kurie buvo sudeginti 1737 m. O 1839 m. Buvo įrengti nauji vargonai 22 -iems Karaliaučiaus meistro Casparini darbų registrams. Šiuo metu restauruoti vargonai su 65 balsais ir 3600 vamzdžių laikomi didžiausiomis vargonomis Lietuvoje.
