- Vilniaus įkūrimas
- Vilniaus klestėjimo laikas
- Nepriklausomybės praradimas
- XX amžius
Vilnius yra Lietuvos sostinė, taip pat ekonominis ir kultūrinis centras. Šis neįtikėtinai vaizdingas ir žalias miestas yra pietrytinėje šalies dalyje, Vilnios upės santakoje su Vilija (Neris, Neris). Daugelis istorikų ir kalbininkų mano, kad būtent „Vilnia“suteikė miestui vardą.
Vilniaus įkūrimas
Gyvenvietės šiose žemėse egzistavo priešistoriniu laikotarpiu, tačiau tiksli šiuolaikinio miesto įkūrimo data nėra žinoma. Pirmieji rašytiniai miesto paminėjimai randami Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose ir datuojami 1323 m. Vilnius dokumentuose jau minimas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „sostinė“. Būtent kunigaikštį Gediminą lietuviai gerbia kaip Vilniaus įkūrėją.
Vėlesniais dešimtmečiais Gediminas karų, strateginių aljansų ir santuokų dėka gerokai išplėtė savo kunigaikštystės valdas. Vilnius (arba kaip tada buvo vadinamas Vilniaus miestas) liko kunigaikščio sostinė ir pagrindinė rezidencija ir klestėjo. 1385 m. Gedimino Jogailos anūkas, pasirašęs Krevos sąjungą (dinastišką sąjungą tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, prieš 1569 m. Sukūrus vieningą federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę) Sandrauga) tapo Lenkijos karaliumi. 1387 m. Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo įstatymą.
Vilniaus klestėjimo laikas
XVI amžiaus pradžioje aplink miestą buvo pastatytos didžiulės gynybinės sienos. 1544 metais gerai įtvirtintą ir klestintį Vilnių savo rezidencija pasirinko Lenkijos karalius ir Lietuvos kunigaikštis Žygimantas I. Aktyvų Vilniaus, kaip svarbaus kultūros ir mokslo centro, kūrimąsi ir formavimąsi labai palengvino Stefano Batoriaus mieste įkurtas steigėjas 1579 m. Vilniaus jėzuitų draugijos akademijoje ir universitete (šiandien - Vilniaus universitetas).
XVII amžius miestui atnešė daugybę nesėkmių. Per Rusijos ir Lenkijos karą (1654-1667 m.) Vilnių užėmė rusų kariuomenė ir dėl to jis buvo apiplėštas ir sudegintas, o didelė dalis gyventojų buvo sunaikinta. Šiaurės karo metu miestas kentėjo nuo švedų. Miesto neišgelbėjo 1710 m. Prasidėjęs buboninis maras, taip pat po to įvykę gausūs gaisrai.
Nepriklausomybės praradimas
XVIII amžiaus pabaigoje, po paskutinio trečiojo Lenkijos ir Lietuvos Sandraugos padalijimo, dėl kurio ji faktiškai nustojo egzistuoti, Vilnius tapo Rusijos imperijos dalimi ir tapo Vilniaus gubernijos sostine. Šiuo laikotarpiu miesto sienos buvo beveik visiškai sunaikintos, išskyrus vadinamąją „Ostroy Brama“- vienintelius iki šių dienų išlikusius miesto vartus su koplyčia. Koplyčioje iki šiol saugomas stebuklingas Ostrobramskojos Dievo Motinos atvaizdas (gana retas ikonų tipas, vaizduojantis Dievo Motiną be kūdikio ant rankų) - viena pagrindinių Lietuvos krikščionių šventovių.
Vasarą, per karą tarp Rusijos imperijos ir Napoleono Prancūzijos, Vilnių užėmė Napoleono kariuomenė, tačiau, patyrę triuškinantį pralaimėjimą, netrukus buvo priversti ją palikti. Miesto viltys dėl galimos nepriklausomybės nuo Rusijos imperijos neišsipildė, o 1830 metais jis virto išsivadavimo judėjimu, kurio pagrindinis šūkis buvo „Lenkijos ir Lietuvos Sandraugos nepriklausomybės atkūrimas“. Dėl to sukilimas buvo numalšintas, Vilniaus universitetas uždarytas, o miesto gyventojai patyrė masines represijas. Taip pat buvo žiauriai numalšinti 1861 ir 1863 m. Pilietiniai neramumai, dėl kurių Vilniaus gyventojams buvo atimta nemažai teisių ir laisvių, taip pat uždrausta vartoti lenkų ir lietuvių kalbas. Vis dėlto Vilnius XIX amžiaus pabaigoje tapo kultūriniu ir politiniu lietuvių tautos atgimimo centru.1904 metais buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, mieste išleistas pirmasis laikraštis lietuvių kalba „Vilniaus inos“. Įvyko Didysis Vilniaus Seimas, kuris patvirtino memorandumą Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui, reikalaudamas Lietuvos autonomijos ir kuris tapo, ko gero, vienu svarbiausių šiuolaikinės lietuvių tautos formavimosi etapų. Lietuvos valstybingumo atkūrimas.
XX amžius
1915-1918 metais Pirmojo pasaulinio karo metais Vilnių užėmė vokiečių kariuomenė. 1918 m. Vasario 16 d. Vilniuje buvo pasirašytas Lietuvos valstybės nepriklausomybės aktas. Ir nors Vokietijos valdžios institucijos uždraudė oficialiai paskelbti aktą, rezoliucijos tekstas buvo išspausdintas ir išplatintas pogrindyje. Dokumentas buvo išskirtinės svarbos ir suformulavo pagrindinius valstybės struktūros principus, taip pat buvo teisinis pagrindas Lietuvos nepriklausomybei atkurti 1990 m. Išvykus vokiečių kariuomenei, miestas kurį laiką buvo lenkų valdomas, o vėliau jį užėmė Raudonoji armija. 1920 metų liepą tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos buvo pasirašytas susitarimas, garantuojantis Lietuvos suverenitetą, apimantį Vilniaus kraštą, kuriam vadovauja Vilnius. Po kelių mėnesių Lenkija ir Lietuva pasirašė Suvalkų sutartį, pagal kurią Vilniaus kraštas buvo priskirtas Lietuvai. Tiesa, Lenkija praktiškai iš karto pažeidė sutartį užimdama Vilnių, kuris vėliau tapo Vilniaus vaivadijos administraciniu centru ir šiomis teisėmis egzistavo iki 1939 m.
1939 metų rugsėjį sovietų kariai užėmė Vilnių, o jau spalį buvo pasirašyta „Savitarpio pagalbos sutartis“ir Vilnius oficialiai atiduotas Lietuvai. Nepaisant to, jau 1940 m. Rugpjūčio mėn. Lietuva dėl daugybės gudrių politinių manipuliacijų tapo SSRS dalimi, o Vilnius - Lietuvos TSR sostine. 1941 m. Birželio mėn. Vilnių okupavo vokiečiai, o sovietų kariuomenės kariai jį išlaisvino tik 1944 m.
Lietuvai pavyko galutinai atkurti nepriklausomybę tik 1991 m. Vilnius vėl tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės sostine.
