Atrakcijos aprašymas
1998 metų gegužę Sankt Peterburge Malajos Konyushennaya gatvėje buvo pastatytas neįprastas paminklas. Atidarymas turėjo sutapti su Vidaus reikalų ministerijos dvidešimtmečiu ir Sankt Peterburgo įkūrimo 300 -mečiu. Ant pilko marmuro pjedestalo stovi dviejų metrų aukščio policininko statula, išlieta iš bronzos, apsirengusi visa apeigine amunicija.
Iš pradžių paminklas sukėlė miesto piliečių emocijų audrą ir buvo suvokiamas skirtingai. Vieni paminklą laikė priminimu apie buvusį „policininkų institutą“, kitų nuomone, paminklas priminė paprastų žmonių teisių trūkumą. Šiuo metu paminklas tokių žiaurių politinių emocijų nesukelia, aistros aplink jį atslūgo. Paminklas įsiliejo į miesto interjerą ir dabar nekelia nieko kito, kaip tik kitų smalsumą. Jis išdidžiai stovi šalia Šv. Kotrynos bažnyčios, sankryžoje, kuri sudaro Švedskio ir Malajos Konyushennaya gatves.
Šalia paminklo yra pastatas, kuriame yra Švedijos konsulatas, o už jo - nedidelė, labai jauki kavinė. Petersburgeriai juokauja, jie sako, kad policininkas tarnauja šiems objektams apsaugoti. Tiesa, jam tai nelabai sekasi - netoliese esančių namų sienas „puošia“vadinamieji sienų paveikslai, arba, kitaip tariant, sienos dažytos grafiti. Tiesa, šis paveikslas ne visada būna sėkmingas.
Šiandieninė jaunoji karta, greičiausiai, neįsivaizduoja, kam paminklas pastatytas. Petras Didysis savo dekretu sukūrė specialią tarnybą dar 1718 m. Pagal jo planą ši paslauga turėjo apsaugoti miestiečius nuo veržlių žmonių ir palaikyti tvarką. Taigi šios tarnybos žmonės turi būti geri miesto, tai yra policijos, šeimininkai. Iš čia ir vardas - policininkas. Miesto pareigūnai egzistavo ilgą laiką, jų funkcijos laikui bėgant keitėsi, o pati tarnyba buvo ne kartą reformuota.
Valdant Aleksandrui II, policininkai buvo pradėti vadinti policininkais, atsirado policijos pareigūnas (šiuolaikinio rajono policijos pareigūno analogas). Tuo metu policijos pareigūnais buvo atrinkti tik tvirtos kūno sudėjimo vyrai, aukšti (nuo 175 cm ir daugiau) ir ne jaunesni kaip 25 metų vyrai. Be šių kriterijų, pretendentas į policininko pareigas turėjo turėti puikią sveikatą ir regėjimą bei greitą protą. Jiems buvo nustatytas dar vienas svarbus reikalavimas, kuris nepakenktų būti priimtas atrenkant šiuolaikinius policijos pareigūnus. Kandidato į policiją kalba turėjo būti išsami, raštinga ir gerai pasakyta.
Pretendentai į policininko pareigas po atrankos buvo apmokyti, o išlaikę egzaminą gavo paskyrimą. Už pavojingą, sunkią ir taip reikalingą tarnybą policininkai gavo gerą atlyginimą, o išėję į pensiją turėjo teisę į tinkamą pensiją.
Policininko pareigos buvo kitokios ir skyrėsi nuo dabartinių policininkų. Pavyzdžiui, jie naktį valdė gatvių apšvietimą, stebėjo mažmeninės prekybos vietų sanitarinę būklę. Miestiečių prašymu jie turėjo padėti parengti peticijas ir skundus miesto valdžiai. Ir, žinoma, pagrindinis darbas buvo palaikyti tvarką dieną ir naktį, užkirsti kelią nusikaltimams ir užkirsti jiems kelią.
Jiems atskaitingoje teritorijoje policininkai, kaip ir geri meistrai, užtikrino tvarką. Policininkų darbas buvo kontroliuojamas ir atviras, ir slaptas. Tai, kas teigiamai paveikė jų darbą, atsitiktiniai žmonės netarnavo policininkais. Miestiečiai kreipėsi į juos bet kokiu klausimu, o policininkai padarė viską, ką galėjo, todėl jie džiaugėsi pelnyta pagarba ir autoritetu.
Aprašymas pridėtas:
Julija Uskova 2014-11-22
Teksto netikslumas:
jei, kaip nurodyta, paminklas buvo pastatytas 1998 m., tai negalėjo būti suplanuota taip, kad jis sutaptų su trimis šimtosiomis Sankt Peterburgo įkūrimo metinėmis (ši data buvo paminėta po penkerių metų, 2003 m.).
Papildymas:
paminklo autorius - skulptorius Albertas Charkinas.
