Atrakcijos aprašymas
Vilniaus miesto rotušė yra architektūros paminklas, kuris yra išskirtinis klasicizmo stiliaus architektūrinio pastato, kuris sovietmečiu turėjo visos sąjungos reikšmę, atstovas. Jis yra Vilniaus miesto Rotušės aikštėje, tarnaujantis kaip reprezentacinė patalpa miesto ceremonijoms ir renginiams, įvairių valstybinių švenčių, delegacijų, priėmimų ir iškilmingų susitikimų šventėms. Nuo XIX amžiaus pradžios šiame pastate, kuris yra vienas gražiausių miesto pastatų, vyko koncertai, spektakliai ar baliai Aleksandro I garbei.
Rotušę miesto magistratas pastatė senamiesčio centre, turgaus aikštėje prie pat prekybos kelių sankirtos - kaip minėta archyviniuose šaltiniuose iš XVI a. Yra prielaida, kad ji buvo įkurta paskutiniame XIV amžiaus ketvirtyje Yagailos įsakymu. 1576 m. Miesto plane buvo manoma, kad miesto rotušė tuo metu buvo pakankamai didelė su kupolu ir bokštu. Greičiausiai pirmoji rotušė turėjo gotikines formas, nes modernaus pastato rūsyje buvo rastos Jagailos laikų patalpos.
Galima sakyti, kad iki XIX amžiaus vidurio Rotušė buvo Vilniaus socialinio, ekonominio, politinio ir daugeliu atžvilgių kultūrinio gyvenimo centras, kartu vaidindamas reikšmingą vaidmenį miesto gyvenime ir įvykiuose. Rotušėje buvo miesto valdžia (magistratas), kurios posėdžiai vyko tame pačiame pastate. Čia buvo priimti ypač svarbūs sprendimai miesto gyvenimui.
Taryboje dalyvavo: 24 burmistrai, magistrato taryba, kurią sudarė 24 patarėjai, voyta, kurią paskyrė išskirtinai princas. Rotušėje sėdėjo pareigūnai, kurie nagrinėjo bylas, bylas, skundus, taip pat saugojo kvitus ir išlaidas, rinko baudas ir mokesčius. Magistratas laikė sargybinį, šauklį viešai skelbti sprendimus, budelį mirties bausmei vykdyti, laikrodininką, valdantį bokšto laikrodį, varpininką, kuris, skambindamas varpais, įspėjo miesto gyventojus apie kilusius gaisrus ir kt. įvairių pavojų, taip pat apie ypač kilnių ir garbingų svečių atvykimą. Be to, rotušės pastate buvo kalėjimas, archyvai, miesto iždas, svarstyklės ir ginklai.
Rotušė gaisrų ar karų metu patyrė įvairių nuostolių; dėl šios priežasties pastatas ne kartą buvo perstatytas ir atnaujintas, keičiant jo išvaizdą. Laikui bėgant prie pastato buvo pridėta vis daugiau naujų pastatų. Rotušė buvo ypač smarkiai apgadinta per pražūtingus 1748–1749 m. Gaisrus. Po šių tragiškų įvykių rotušė kelerius metus buvo atkurta, o tai pareikalavo daug pinigų. XVIII amžiaus viduryje rotušę rekonstravo Tomasz Roussely ir Johann Christoph. 1781 m. Dalis rotušės pastato buvo apgadinta sugriuvusio aštuonkampio laikrodžio bokšto fragmentų.
1810 m. Rotušėje pradėjo veikti lenkų teatras. Nuo 1845 metų pastate įsikūrė miesto teatras, kuriame vyko dramos spektakliai lenkų ir rusų kalbomis. 1924–1925 m. Miesto valdžia uždarė teatrą dėl galimo gaisro grėsmės. Šiuo metu gatvės geležiniai laiptai buvo pašalinti.
Tarpukario metais rotušė buvo restauruota pagal Stefano Narembskio eskizus, o pastatas įgavo pirminę išvaizdą. Taip pat buvo pastatyti nauji marmuriniai laiptai. Restauruotose patalpose vyko reprezentacinės magistrato ceremonijos, o dvi salės buvo skirtos miesto muziejaus ekspozicijai.
1940 metais Vilniaus miesto muziejus įgijo gyvybę šiame pastate, kuris buvo pertvarkytas iki 1941 m. Po Antrojo pasaulinio karo rotušėje atsirado Dailės muziejus, kuris ypač prisidėjo prie lankytojų supažindinimo su Lietuvos vaizduojamuoju menu.
1995 metais Dailės muziejaus parodos buvo perkeltos į kitas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus patalpas, o jo vietoje buvo Meno darbuotojų rūmai.
Mažaaukštis rotušės pastatas turi simetriškas klasikines proporcijas; pagrindinį fasadą puošia portikas su dorėninėmis kolonomis, taip pat žemas trikampis frontonas.
