Atrakcijos aprašymas
Muziejus turi oficialų pavadinimą - Genocido aukų muziejus, tačiau kalbant apie šį muziejų kasdienėje kalboje, taip pat keliaujant po Vilniaus miestą, dažniausiai naudojamas KGB muziejaus pavadinimas.
Muziejus buvo atidarytas 1992 m. Spalio 14 d. Švietimo ir kultūros ministro, taip pat Politinių tremtinių ir kalinių sąjungos pirmininko įsakymu. Muziejus įsikūrė pastate, kuriame nuo 1940-ųjų vidurio iki 1991-ųjų rugpjūčio buvo represinės sovietinės struktūros-NKGB-MGB-KGB ir NKVD. Šios organizacijos užsiėmė Lietuvos gyventojų suėmimo ar tremties planų rengimu, vykdė persekiojančią disidentų veiklą, taip pat visais būdais slopino visus žmonių bandymus atkurti prarastą nepriklausomybę.
Be to, Lietuvos žmonėms šis pastatas tarnavo kaip sovietinės Lietuvos okupacijos, įvykusios prieš 50 metų, simbolis. Dėl šios priežasties lietuviams labai svarbu, kad būtent čia savo vietą rado Genocido aukų muziejus, kuris dabartinėms ir būsimoms kartoms turėtų ir primins tokius tragiškus ir sunkius metus visai tautai (1940–1990 m.).. Pats muziejus unikalus ir tuo, kad yra vienintelis toks buvusiose vadinamosiose SSRS respublikose, atidarytas ten, kur anksčiau buvo įsikūrusi KGB būstinė.
Iki 1997 m. Muziejus buvo pertvarkytas. Šio muziejaus įkūrėjo teisės buvo suteiktos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (CIGRRL) pagal 1997 m. Kovo 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą. Dekretas buvo pavadintas: „Dėl represijų tyrimų centro ir Lietuvos žmonių genocido ir pasipriešinimo aukų muziejaus perdavimo“.
Šiuo metu muziejus yra minėto centro memorialinio skyriaus sudedamoji dalis. Jos užduotis - rinkti, saugoti, tirti ir populiarinti istorinę ir dokumentinę medžiagą, atspindinčią ne tik fizinio, bet ir dvasinio Lietuvos gyventojų genocido, vykdomo sovietinio okupacinio režimo, metodus ir formas. Be to, autorius svarsto pasipriešinimo okupaciniam režimui mastą ir metodus.
Muziejaus ekspozicija įsikūrė didžiuliame Lietuvos gyventojų kančių ir liūdesio simboliu tapusiame pastate, kuriame 1940–1990 m. Buvo įsikūrusi KGB būstinė. Kalėjimas buvo šalia paprasto miesto pastato kampo. Kiekvieną dieną šimtai politinių kalinių buvo smarkiai kankinami, taip pat nuteisti mirties bausme, kuri buvo įvykdyta toje pačioje vietoje.
Muziejaus darbuose yra parodos: Lietuva 1940 ir 1941 m. Kol prasidėjo represijos. 1940 metais sovietų kariuomenė įsiveržė į Lietuvos teritoriją. Šalis buvo pilna opoziciškai nusiteikusių žmonių. Būtent dėl šios priežasties pats pirmasis sovietų valdžios žingsnis buvo institucijų, sprendžiančių šios šalies nesutarimų problemas, sukūrimas. Tuo metu NKVD baudžiamieji organai jau buvo sukaupę gana didelę patirtį kovojant su piliečiais, nepatenkintais dabartiniu sovietų režimu. Vien 1940 metų liepą buvo suimta daugiau nei penki šimtai Lietuvos patriotų, buvusių valdžios pareigūnų ir intelektualų.
Muziejaus lankytojai gali apžiūrėti 19 buvusių kamerų, 3 kv. metrų, taip pat trys kankinimo kameros. Kameros buvo drėgnos ir visiškai nešildomos. Be to, vienoje 9 kv. metrų iš karto buvo iki dvidešimties kalinių, kuriems buvo griežtai uždrausta ne tik sėdėti ir meluoti, bet ir užmerkti akis. Kankinimo kameros buvo aptrauktos specialia garsui nepralaidžia medžiaga, kuri sugeria garsius aukų riksmus, kuriuos kankintojai patyrė sunkiausius smūgius. Tačiau blogiausia buvo tai, kad žmonės, kuriems buvo uždrausta miegoti tamsoje ir sėdėti tik visiškai nepraleidžiant garso, pradėjo prarasti orientaciją erdvėje ir tiesiog išprotėjo. Vadinamųjų „šlapių“kamerų grindys buvo užpildytos šaltu vandeniu, o kaliniai buvo priversti stovėti ant metalinių diskų, neleidžiant jiems miegoti kelias dienas.
Muziejuje yra gidų, kurie anksčiau buvo politiniai kaliniai. Kiekvienas gidas visada rodo savo fotoaparatą.
