Rytuose ir Vidurinėje Azijoje įprasta priimti svečius. To priežastis yra nemaža dalis vietinių tradicijų musulmonų šaknų. Svečias, pasak turkmėnų, buvo atsiųstas paties Alacho, todėl jam turėtų būti suteikta garbė, pagarba ir priėmimas aukščiausioje klasėje. Patekęs į Vidurinę Aziją keliautojas gauna tokį didžiulį kiekį malonių ir egzotiškų įspūdžių, kad žada sau ne kartą sugrįžti į šiuos kraštus. Turkmėnistano tradicijos ir šios įdomios šalies kultūra sustiprina kiekvieną jos svečią norą vėl ir vėl atvykti į dykumų ir svetingų žmonių šalį.
Pažintis su turkmėnais
Turkmėnistano gyventojams vyresniojo žodis turi neabejotiną autoritetą. Pagarba tėvui ar seneliui - jų kraujyje, ir nė vienas šalies gyventojas nesiginčys su vyresniuoju ir nekvestionuos jo žodžių.
Ne mažesnė pagarba yra vietinių gyventojų paprotys laikytis savo žodžio. Kilnus žmogus, anot turkmėnų, visada įvykdys savo pažadą, sakys tiesą ir neapkalbės bei nepakenks savo artimui. Bailumas, bailumas ir kalbėjimas nėra tikro vyro garbė, todėl Turkmėnistano tradicijos nenumato ką pasakyti ir daug nuveikti.
Gavę kvietimą sėsti prie stalo, svarbu neįžeisti savininko atsisakymu. Net ir šiek tiek dėmesio čia verta aukso, todėl verta sutikti su siūlomu dubeniu žaliosios arbatos ir kelias minutes skirti žmogui, kuris nuoširdžiai pakvietė jus apsilankyti.
Šešiasdešimt ilgų šimtmečių
Būtent tiek metų tęsiasi Turkmėnistano kilimų audimo tradicijos. Pirmieji kilimai atsirado Pazyryko kultūroje, kurios nešėjai gyveno dabartinės Turkmėnistano teritorijoje. Ankstyvosiomis dienomis kilimai buvo austi įvairiems tikslams. Jie uždengė jurtoje grindis, uždengė įėjimą į būstus, iš jų gamino kelioninius krepšius. Kilimai tarnavo kaip turto ir galios simbolis, jie buvo duoti kaip kraitis ir naudojami kaip pinigai.
Senovės Turkmėnistano tradicijas kruopščiai saugo šiuolaikiniai kilimų audimo meistrai. 2003 metais didžiausias turkmėnų kilimas žmonijos istorijoje tapo Gineso rekordininku. Šalyje net oficialiai minima Kilimų diena, kuri paskelbta nedirbančia.
