Atrakcijos aprašymas
Fortas „Imperatorius Aleksandras I“arba „maras“yra viena iš ilgalaikių gynybinių struktūrų, įtrauktų į Kronštato gynybos kompleksą. Jis įsikūręs nedidelėje saloje į pietus nuo Kotlino salos.
Tvirtovė buvo pastatyta 1838–1845 m. Pradinį projektą parengė L. L. Anglies. Po jo mirties 1836 m. Generolas leitenantas M. Dostremas peržiūrėjo projektą. Tais pačiais metais imperatorius Nikolajus I patvirtino naują versiją. Statytoju buvo paskirtas inžinierius pulkininkas Von der Weide. Forto užduotis yra kontroliuoti kryžminio ugnies komplekso pietinę farvaterį kartu su fortais Risbank (Paulius I), Petru I ir Kronschlot.
Fortas „Imperatorius Aleksandras I“buvo pastatytas „bkhb“pavidalu, matmenys 90x60 metrų, turi keturias mūšio pakopas, kuriose telpa 137 ginklų vienetai, sugeba atlikti žiedinę gynybą. Fortas buvo paleistas 1845 m. Vasarą.. Atidarymo dieną Nikolajus I atvyko į fortą, paragavo darbininkų maisto, jį patvirtino ir suteikė darbininkams po 50 sidabrinių kapeikų.
Fortas niekada nedalyvavo karo veiksmuose, tačiau Krymo karo metu paliko stiprų įspūdį sąjungininkų eskadrilės vadui admirolui Nepirui. Tačiau verta paminėti, kad pagrindinės britų kariuomenės bėdos Suomijos įlankoje tuo metu buvo pristatytos ne patrankomis, o jūrinėmis minomis kartu su rjazo užtvarais.
XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, plačiai taikant šaulių artileriją (vietoj lygiavamzdės artilerijos), fortas prarado kovinę funkciją ir buvo paverstas minų ir šaudmenų sandėliu. 1896 metais jis buvo pašalintas iš valstybės.
1894 m. A. Jersenas atrado maro sukėlėją. Tuo pat metu Rusijoje buvo suformuotas KOMOCHUM - „Speciali komisija, skirta maro infekcijos prevencijai ir kovai su ja atsiradus Rusijoje“. Princas A. P. Komisijos pirmininku buvo paskirtas Oldenburgskis. Imperatoriaus Aleksandro I fortas buvo ideali vieta organizuoti maro laboratoriją. Visiška izoliacija ir tuo pat metu artumas miestui buvo idealios sąlygos atidaryti laboratoriją. 1897 metų pradžioje fortas buvo perduotas Eksperimentinės medicinos institutui. Veterinaras Michailas Gavrilovičius Tartakovskis buvo pirmasis jo vadovas.
Buvo suformuoti 2 skyriai: infekcinis ir neinfekcinis. Buvo visas žvėrynas, įskaitant apie 16 arklių, iš kurių buvo pagamintas kraujo serumas nuo maro. Be to, buvo patalpos gyvenimui ir poilsiui, svečių priėmimui ir moksliniams susitikimams bei konferencijoms rengti. Įėjimas į fortą buvo griežtai ribotas. Naudojant garlaivį „Microbe“, buvo užmegztas ryšys su išoriniu pasauliu.
Be maro, čia buvo tiriamas ir gaminamas serumas nuo kitų pavojingų ligų: šiltinės ir recidyvuojančios karštinės, choleros, stabligės, skarlatinos, dizenterijos. Darbas laboratorijoje buvo mirtinas. Nepaisant griežčiausio režimo, buvo 2 maro protrūkiai: 1904 ir 1907 m. Tarp žuvusiųjų buvo laboratorijos vadovas V. I. Turchaninovas-Vyžnikevičius. Kūnai buvo sudeginti čia, forto kremavimo krosnyje.
1917 metais laboratorija buvo išformuota, įranga pašalinta. Tvirtovė atiteko kariuomenei. Greičiausiai čia kurį laiką buvo organizuojami sandėliai, tikriausiai net kažkas panašaus į sargybinį. Tai liudija keistos trečios pakopos betoninės patalpos.
Dešimtajame dešimtmetyje forto teritorijoje vyko reivo diskotekos.
Šiuo metu fortas yra apleistos būklės. Tačiau forte yra pramogų komplekso su teatro scena, kavine, muziejumi, prekybos zona, baru ir restoranu statybos projektas.
