Atrakcijos aprašymas
Yra prielaida, kad iš pradžių Kosmoso ir Damiano bažnyčia buvo Šventosios Paguodos Dievo Motinos bažnyčios vietoje. Ir tada jo vietoje, apie 1670 m., Buvo pastatyta Viešpaties Atsimainymo koplyčia, kuri priklausė karmelitų ordino atstovams. Tačiau nuo 1675 m. Pati koplyčia ir gretimos žemės atiteko augustiniečiams, kurie Vilniuje apsigyveno nuo 1673 m. Ir iki 1679 m. Šioje vietoje buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. O greta jo esančius pastatus įsigijo vienuoliai ir suformavo vieną vienuolynų kompleksą.
1742 m. Kilo gaisras, kuris visiškai sunaikino bažnyčią. Tačiau iki 1768 m. Toje pačioje vietoje buvo atstatyta nauja bažnyčia, kuri tų pačių metų birželį buvo pašventinta Švenčiausiosios Paguodos Dievo Motinos garbei. Bažnyčioje buvo stebuklingas Švenčiausiosios Mergelės Marijos Guodėjos atvaizdas, esantis pagrindiniame bažnyčios altoriuje. Kiti bažnyčios altoriai buvo skirti šv. Augustinui, Šv. Nikolajui, Šv. Tadui, Šv. Tekai ir kitiems didiesiems kankiniams, ypač gerbiamiems Augustinų ordino atstovams.
XVIII amžiaus pabaigoje buvo pastatytas pagrindinis vienuolyno pastatas ir suformuotas vientisas vienuolinis ansamblis, garsėjantis didele biblioteka. Kurį laiką vienuolyne veikė mokykla, tačiau tai truko neilgai.
1803 m. Pagrindinis vienuolyno pastatas buvo perkeltas į Vilniaus universiteto teologijos fakultetą. Nuo šiol čia veikė teologinė seminarija. Tačiau 1832 metais universitetas buvo uždarytas, o vienuolyno pastatą užėmė Dvasinė Romos katalikų akademija, kuri ten buvo iki 1842 m. Tada akademija buvo perkelta į Sankt Peterburgą, o 1844 m. Pastatų kompleksas buvo perduotas stačiatikių teologinei seminarijai. Pati bažnyčia buvo perduota karmelitų ordinui 1852 m., Tačiau po dvejų metų ji buvo uždaryta.
1859 m. Pastatas buvo perstatytas į Šv. Andriejaus bažnyčią. Rekonstrukcijos metu chorai buvo sunaikinti, altoriai su skulptūromis, pagamintomis rokoko stiliumi, atsirado ikonostazė. Jono bažnyčiai buvo perkeltas stebuklingas Šventosios Mergelės Marijos guodėjo atvaizdas ir įvairūs indai. Iš Bresto atvežti vargonai ir unikalus princo Vitovto portretas buvo perduoti Šv. Stanislavo katedrai.
1918 m. Bažnyčia grįžo katalikams ir palaipsniui buvo atkurta. Dalis buvusio vienuolyno komplekso pastatų buvo perduota Stefano Batoro universitetui. Antrojo pasaulinio karo metu pietinis architektūrinio ansamblio sparnas buvo sunaikintas bombarduojant miestą. Po karo išlikę pastatai buvo paversti gyvenamuoju kompleksu, kuriame gyveno Vilniaus universiteto dėstytojai. Bažnyčios pastatas pasibaigus karui buvo naudojamas kaip daržovių parduotuvė. Per šį laikotarpį bažnyčios vidus buvo visiškai sunaikintas.
Buvusio vienuolyno pastatai yra paprasti ir nesiskiria architektūros malonumais. Pats bažnyčios pastatas pagamintas grakštaus vėlyvojo baroko architektūros stiliumi. Priekinį fasadą puošia aukštas ir grakštus bokštas, kurio aukštis yra 41,5 metro. Lietuvoje šventykla su priekiniu fasado bokštu nėra tipiškas reiškinys. Apatinės pakopos centre yra originalus ir grakštus portalas, pagamintas iš trikampių piliastrų. Deja, bažnyčios vidus ir altoriai neišliko.
