Iki IX amžiaus šiuolaikinės Lenkijos teritorijoje gyveno daugybė slavų genčių, kurias vienijo bendri įsitikinimai, papročiai ir kalba. Šiuolaikinės Lenkijos pietuose buvo Vyslio žemės su centru Krokuvoje. Wartos upės baseine gyveno polianų gentys. Jų centras buvo Gniezno miestas.
Pirmasis kronikoje minimas Polianų kunigaikštis buvo Meshko I. Siekdamas sustiprinti savo galią, jis priėmė lotyniškų apeigų krikščionybę: 966 m. Gniezne įvyko iškilmingi Meshko krikštai. Dėl karų jam pavyko išplėsti savo valstybę aneksuojant Sileziją ir Krokuvą. Iki XIV amžiaus pabaigos Lenkiją valdė jo įkurta Piastų dinastija.
Gniezno
Valstybės stiprinimo ir teritorinės plėtros politiką tęsė vyriausiasis Meshko sūnus Boleslavas, pravarde Drąsus. Jam vadovaujant Gniezne buvo sukurta arkivyskupija, o 1025 m.
Po Boleslavo narsiojo mirties valstybė kurį laiką žlugo. Kazimierui Restauratoriui pavyko atkurti šalį. Jo įpėdinis Boleslavas Boldas 1076 m. Buvo pakartotinai vainikuotas karališka karūna ir atkūrė Gniezno arkivyskupiją.
1138–1320 Lenkija išgyveno feodalinio susiskaldymo laikotarpį. Kunigaikščiui Vladislavui Lokotkui pavyko suvienyti valstybę. Jo sūnus Kazimieras, pravarde Didysis, gerokai išplėtė savo valdų ribas ir atliko vidines reformas, kurios sustiprino valstybę.
Kazimieras Didysis nepaliko įpėdinių, o Piastų dinastija mirė po jo mirties 1370 m. Sostas atiteko Vengrijos dinastijai - Liudvikui Anžu ir jo dukrai Jadvygai.
Malborko pilis
Kryžiuočių ordino, užgrobusio Pomeraniją, grėsmė pastūmėjo Lenkiją ir Lietuvą kurti aljansą. 1385 m. Buvo sudaryta Krevos unija - asmeninė Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga. Didysis kunigaikštis Jogaila vedė karalienę Jadvygą ir buvo paskelbtas Lenkijos karaliumi. 1410 m. Jungtinė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė Žalgirio mūšyje sumušė Kryžiuočių ordino pajėgas.
Beveik du šimtmečius Lenkiją ir Lietuvą siejo dinastinis aljansas. 1569 m. Dėl Liublino unijos buvo sukurta viena Lenkijos ir Lietuvos valstybė - Žečpospolita.
Paskutinių Jogailos dinastijos karalių valdymo laikotarpis - ekonominio ir kultūrinio klestėjimo laikas - buvo vadinamas aukso amžiumi. Po Jogailaičių dinastijos išnykimo 1573 m., Šalį valdė pasirenkamieji karaliai, kurių pasirinkime galėjo dalyvauti visi džentelmenai (bajorai). Šalyje susiformavęs politinis režimas dažnai vadinamas džentelmenine demokratija. Būdingi jos bruožai buvo gausesnis nei kitose Europos šalyse dominavimas, diduomenė ir parlamentinė struktūra. Visi svarbiausi valstybės klausimai buvo išspręsti genčių - Seimo - suvažiavimuose.
Pradžioje tęsėsi Lenkijos ir Lietuvos sandraugos klestėjimo laikotarpis, tačiau „švedų potvynis“(švedų invazija 1655–1660 m.) Ir kazokų sukilimai pakenkė jos gerovei.
Krokuva
Daugybė karų ir vidinių konfliktų tarp džentelmenų destabilizavo padėtį šalies viduje. Dėl šios priežasties, taip pat dėl kaimyninių valstybių politikos, nepriklausomos Lenkijos egzistavimui iškilo grėsmė.
Paskutinis Lenkijos karalius buvo Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jam vadovaujant šalyje buvo bandoma atlikti vidaus reformas, kuriomis siekiama stiprinti valstybę. 1791 m. Buvo priimta Konstitucija. Tačiau magnatų sąmokslai, karaliaus nenuoseklumas ir išorinių priešininkų jėgų pranašumas neleido išsaugoti valstybės. Kaimyninės valstybės - Rusijos imperija, Prūsija ir Austrija padalijo Lenkijos ir Lietuvos Sandraugos teritoriją. Nepriklausoma Lenkijos valstybė nustojo egzistavusi 1795 m.
XIX amžiuje slaptos lenkų organizacijos sukėlė du didelius sukilimus, bet nepavyko.
Gdanskas
Lenkijos atgimimas įvyko po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m. Nepaisant sunkumų, tarpukaris pasižymėjo didele sėkme ekonomikoje ir viešajame gyvenime. Tačiau per dvidešimt nepriklausomybės metų nepavyko įveikti visų problemų.
1939 metais Lenkija nebuvo pasirengusi priešintis nacistinei Vokietijai. Dėl Hitlerio, o paskui sovietų karių iš rytų atakos Lenkija vėl prarado nepriklausomybę. Antrojo pasaulinio karo metu šalyje veikė pogrindinė armija, pavaldi Lenkijos vyriausybei Londone. Lenkai taip pat kovojo už šalies ribų daugelyje frontų.
Po karo Lenkija tapo sovietinio bloko dalimi. Valdžia šalyje buvo komunistų rankose, reformos buvo vykdomos pagal sovietinį modelį. NAP nuosmukis pasižymėjo blogėjančia ekonomine padėtimi ir nepriklausomų profesinių sąjungų atsiradimu.
1989 metais socialistinėse šalyse įvyko revoliucijos, dėl kurių žlugo komunizmas. Šalyje prasidėjo reformos. 1999 m. Lenkija įstojo į NATO, o 2004 m. - į Europos Sąjungą.
